You are welcome to our museum!

Start   »   Spotlight

Spotlight

Year:
Iškilmingo posėdžio aktas Iškilmingo posėdžio aktas
Iškilmingo posėdžio aktas

1932 08 02 d. Popierius, kartonas, medis, stiklas, tušas, akvarelė, 1 l., lietuvių k., 66,2x50,5 cm (dydis su rėmais – 75x59,5 cm). ŽAM GEK 4544, R 2030.

Žemaičių muziejuje „Alka“ rankraščių rinkinyje saugomas iškilmingo posėdžio aktas, žemaičių visuomenės surašytas 1932 m. rugpjūčio 2 d. minint pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose 25 metų sukaktuves. 1907 m. rugpjūčio 2 d., per Parcinkulės atlaidus, telšiškiai buvo sukviesti pasižiūrėti dviejų, gimtąja kalba pastatytų komedijų: Mykolo Palionio iš lenkų kalbos išverstos „Žilė galvon – velnias uodegon” ir Dviejų Moterų (Julijos Žymantienės-Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) kūrinio „Velnias spąstuose“.
Aktas rašytas tušu, naudojant plunksną, papuoštas akvarele pieštais įvairiaspalviais dekoratyviniais ornamentais. Įrėmintas mediniuose, aukso atspalvio rėmuose, po stiklu. Rėmų vidinis pakraštys dekoruotas geometriniu ornamentu.
Po akto preambule esančiu tekstu skelbiama: „1907 metų rugpjūčio mėnesio 2 dieną iš vergovės pančiais surakintos lietuvio-žemaičio krūtinės suskambo Telšių scenoj pirmą kartą lietuviškas meno žodis, kuris jau dvidešimt penkerius metus į laisvę žengiančios tautos širdyje žiebia Tėvynės meilės ugnį, žadina vienybę, laisvės kovotojų rankoj aštrina kalaviją... Menas lydi mūsų dienas ir puošia kelią į šviesią ateitį.“
Akto pasirašymas vyko „Kanklių“ draugijos suorganizuoto pirmojo lietuviško žodžio Telšių scenoje 25 metų jubiliejaus minėjimo metu miesto visuomenės klubo salėje. Po akto tekstu pasirašė Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskis, Telšių miesto burmistras Paulius Gudzinskas, „Kanklių“ draugijos garbės pirmininkas Feliksas Milevičius, Telšių šaulių rinktinės vadas kapitonas Vincas Rauba, gydytojas Noachas Minuchinas bei kiti minėjimo dalyviai. Gausiai susirinkusiai visuomenei pranešimą skaitė Girdvainytė. Vienas iš vakare pasisakiusių, gydytojas Jonas Mikulskis akcentavo, kad prieš 25 metus nuskambėjusių spektaklių artistai „(...) vaidino karšta širdimi ir dideliausiu pasiryžimu“, (...) buvo kovotojai, nes ne tik ugnis ir geležis skina tautai ateitį“. Minėjimo pabaigoje suvaidinta Aleksandro Fredro 3-jų dalių komedija „Damos ir husarai“, kurią režisavo St. Poškus.
Akto rėmų nugarinėje pusėje, ant kartono yra įrašas: „Įkūrim(o) proga / Rėmelius aukoja „Alkos“ Muziejui / Milevičius / Telšiai / 1938. II. 16.“.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

Manipulas
Manipulas

Nežinomas autorius. XIX a. vid.? Brokatas, drobė, siuvimas rankomis.
Ilgis – 65 cm, plotis – 6–16 cm. ŽVM P 3705.

Pristatomas eksponatas nežinomo autoriaus, siūtas iš brokato, drobiniu pamušalu. Puoštas sidabro spalvos metalinių siūlų 2,5 cm galionais. Nuolatiniam saugojimui gautas iš Judrėnų (Klaipėdos r.) šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčios.
Manipulas (lot. manipulus) – katalikų dvasininkų liturginių rūbų elementas: audinio juosta su platesniais, dažniausiai drauge susiūtais galais. Kunigas jį užsimaudavo ant kairės rankos riešo, prieš aukodamas Mišias. Manipulo viršutinė pusė dažniausiai buvo siuvama iš tokio pat audinio, kaip arnotas, puošiamas galionais, nėriniais, siuvinėtas. Dėvėtas nuo VII a. iki Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) liturginės reformos. Manipulo prototipas – senovės romėnų skarelė, kuria buvo duodamas ženklas pradėti žaidynes („Dailės žodynas“, Vilnius, 1999). Kun. K. Čibiras vadovėlyje „Liturgika“ (1944 m.) manipulo atsiradimą apibūdina kiek kitaip: „atsirado iš rankšluoščio prakaitui ir ašaroms šluostytis, kurį seniau kunigai nešiojo persimetę per ranką... Manipulas ženklina skausmą ir atgailą (ašaros), gerus darbus ir kunigavimo vargus (prakaitas)“.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m. Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m.
Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m.

Originalų autorius Z. Skaistas, fotokopijų – A. Beresnevičius, 1995 m. Fotopopierius, 9,6x14,8 cm. ŽAM P 7373/1,2

Apuolės piliakalnis su gyvenviete (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR954) – piliakalnis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Apuolės kaime.
Apuolė yra pirmoji Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Piliakalnyje stovėjusią pilį 853–854 m. puolė danų ir švedų vikingai. Vėliau Apuolė minima 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia – XIII a.
Euardui Volteriui (1856–1941) Baltijos šalių archeologų konferencijos Rygoje metu 1930 m. kilo bendrų kasinėjimų idėja. Jam pasisekė įtikinti švedų archeologą, Stokholmo istorijos muziejaus direktorių Birgerį Nermaną (1888–1971) surasti lėšų ir 1931 m. pasiųsti švedų archeologų grupę į Apuolę. Kasinėjimai buvo finansuojami ponios Calla Curman – Švedijos Nacionalinės senienų tarybos generalinio direktoriaus Sigurd Curman motinos. Švedai kasinėjo šalia piliakalnio esantį kapinyną, bet kelias perkasas iškasė ir piliakalnio aikštėje. Bendrai lietuvių-švedų ekspedicijai vadovavo archeologas, generolas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Vladas Nagevičius (1881–1954).
Laikraštyje „Mūsų rytojus“ 1932 m. rašyta, kad liepos paskutinėmis dienomis iš Palangos į Apuolę pasižiūrėti kasinėjimo darbų buvo atvykęs prezidentas Antanas Smetona su šeima. Šioje ekskursijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras p. Zaunius su ponia, kunigaikštytė Radvilaitė, profesorius Tamošaitis ir kt. Paaiškinimų apie kasinėjimo darbus aukštiems svečiams suteikė Skuodo klebonas kanauninkas Pr. Žadeikis.
Apuolės tyrinėjimų medžiaga turėjo būti sutvarkyta Stokholme, radiniai konservuoti, parengta tyrimų publikacija, o radiniai grąžinti į Lietuvą, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejų. Tačiau publikacijos rengimas užtruko. 1940 m. prasidėjus Sovietų okupacijai, ryšiai tarp Lietuvos ir Švedijos archeologų 50 metų nutrūko. Radiniai į Lietuvą sugrąžinti 2009 m.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

Velykinės išpažinties kortelė Nr. 3507 Telšių parapijos Velykinės išpažinties kortelė Nr. 3507 Telšių parapijos
Velykinės išpažinties kortelė Nr. 3507 Telšių parapijos

1932 m. Popierius, spaudinys, 1 l., lietuvių k., 3,3x9,9 cm. ŽAM GEK 34234/118, ŽD 418

Pristatoma Telšių parapijos 1932 metų velykinės išpažinties kortelė priklausė Dirkstelių dvaro archyvui; manytina, buvo duota kuriai nors iš Dirkstelių dvarininkių Potulickų. Išpažinties kortelė žalsvo atspalvio, nedidelio formato. Jos averse, po pavadinimu cituojamas ketvirtasis Bažnyčios įsakymas: „Eik išpažinties bent vieną kartą metuose ir apie Velykas priimk Švenčiausiąjį Sakramentą“. Reverse atspausdinta ištrauka iš Naujojo Testamento knygos – pirmojo Jono laiško: „Jei sakytumėm, kad neturime nuodėmės, mes patys save suvedžiojame, ir nėra mumyse tiesos“.
Kada pradėtos naudoti išpažinties kortelės nėra tiksliai žinoma. XVIII a. jos jau pastebimos visuomeniniame gyvenime. Štai 1781 m. Obelių dvaro (Rokiškio r.) instrukcijoje įrašytas nurodymas „(...) būtinai eiti velykinės išpažinties savo parapijoje ir pristatyti velykinės išpažinties korteles; nepriėjusiems skirti griežtą bausmę“. Tokios kortelės duotos kaip liudijimas atlikus išpažintį, priėmus komuniją.
Kortelės būdavo išduodamos ne tik po velykinės išpažinties. Manytina, kad bendros, vieningos išpažinties kortelių sistemos ir tvarkos nebuvo. Tai priklausydavo nuo parapijos kunigo, vienuolyno vyriausiojo, vyskupo.
Remiantis prisiminimais, vienu atveju velykinės išpažinties korteles kunigas išdalindavo kalėdodamas ar kitu laiku lankydamas parapijiečius, o tikintiesiems atlikus velykinę išpažintį nuodėmklausys jas paimdavo. Kitu atveju, kortelės būdavo išduodamos atlikus velykinę išpažintį, o kalėdodamas kunigas jas surinkdavo.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

 back