Pradžia   »   Naujienos   »   DVI PARODOS ŽEMAITIJOS KAIMO EKSPOZICIJOJE

DVI PARODOS ŽEMAITIJOS KAIMO EKSPOZICIJOJE

DVI PARODOS ŽEMAITIJOS KAIMO EKSPOZICIJOJE

     Žemaitijos kaimo ekspozicijoje (Malūno g. 5, Telšiai) veikia dvi parodos: „Rankšluostinės ir rankšluosčiai – Žemaitijos kaimo dekoro elementai“ bei „Neišsižadėk lazdos ir terbos“.

      Rankšluostinių konstrukcija nesudėtinga: jas sudaro šoninės lentelės, kurios prilaiko viduryje esantį volelį. Pastarąjį dengia priekyje prikalta puošni lentelė. Puošiamos įvairiais drožinėjimo būdais: kiaurapjūviu, reljefiniu ir profiliuojamos. Atskirus motyvus liaudies meistrai traktuodavo skulptūriškai. Puošybai taip pat buvo naudojami trikampėlių, dantukų, lenkelių, puslankių, pynelių, pakabučių, taip pat pasitaiko augalinių ir dangaus kūnų motyvų, ir architektūrinių elementų – tekintos kolonėlės, puskolonės. Liaudies menininkai nemėgo nuobodžios, lygios plokštumos, jie ieškodavo būdų jai atgaivinti bei paįvairinti. Rankšluostinių puošyba stebina kūrybinės fantazijos turtingumu, sugebėjimu mažoje plokštumoje panaudoti įvairius drožybos būdus bei tapybą, sintetiškai sujungti įvairius motyvus.
      Rankšluostinės grynai dekoratyvinė puošmena – jos kabojo gerojoje troboje, jose gražus rankšluostis.
     Rankšluosčiai laikomi vienais gražiausių baltųjų audinių. Jie ne tik džiugina akį savo raštų ir puošybos įvairovę, bet ir rodo begalinį Žemaitijos moterų darbštumą, išmonę, grožio pajautimą. Dovanodami rankšluosčius pagerbdavo svečius ar atsidėkodavo už gerus darbus. Audimo būdai ir raštai buvo perduodami iš kartos į kartą. Raštų ir puošybos simbolikoje tyrinėtojai įžvelgia per šimtmečius sukauptą tautos išmintį. Ypatingą požiūrį į rankšluosčius atspindi tai, kad juos kabindavo garbingiausioje vietoje.

     Nuo seno žinomas žemaitiškas posakis „ Neišsižadėk lazdos ir terbos...“.
    Antrojoje parodoje eksponuojamos XIX a. rištos žemaitiškos terbos. Jose piemenukai, valstiečiai į laukus nešdavosi valgį. Tokias terbas užsikabindavo ant peties kelionėse.
    Lazdos – tautodailės medžio dirbinių grupė. Jų puošybą sukelia estetinį pasigerėjimą. Raštai įvairūs, jie atlikti pasinaudojant įvairia daiktų plokštumoms pjaustyti technika – kontūrine linija, giliapjūviais, kiaurapjūviais, reljefišku-skulptūrišku traktavimu. Ornamentai – geometriniai, augmenijos motyvai, paukščių, naminių gyvulių, žmogaus figūra ar galva. Augmenijos ir gyvūnijos motyvai dažniausiai stilizuoti, prisilaikant jų pagrindinių formų.
      Dažnai lazdos išdrožtos iš ruplėtų, deformuotų medžio šakų.
     XX a. I-sios pusės lazdos puošiamos ir tautiniais motyvais – Gedimino stulpais, Vyčiu.
   Lazdos ne tik priemonė pasiremti senatvėje ar ligos atveju, kelionėje. Parodoje eksponuojama lazda – krivulė, naudota Šateikių apylinkėse. Ja grafas Pliateris kviesdavo bajorus į susirinkimus. Lazda buvo perduodama iš rankų į rankas.
    Lazdose būdavo įtaisomos ir mažos slėptuvės. Lazdos buvo naudojamos ir kaip ginklai. Jų viduje yra įtaisytų durtuvų.

     Parodos kuratorė Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Rimkuvienė.
 

 atgal