Pradžia   »   Naujienos   »   NAUJA VIRTUALI PARODA

NAUJA VIRTUALI PARODA

NAUJA VIRTUALI PARODA

     Literatas, vertėjas, satyrikas Algirdas Kazragis gimė 1928 m. balandžio 28 d. Darbėnuose, Kretingos raj. Eilėraščius pradėjo rašyti būdamas 13 metų. Pirmąkart jo eilėraštis „Taikos rytmetys“ išspausdintas „Valstiečių laikraštyje“ 1945 m. birželio mėn. J. Uosio slapyvardžiu. Mokydamasis Telšių Žemaitės gimnazijoje redagavo gimnazijos sienlaikraštį „Laisvos valandos“, rinko tautosaką, vėliau ją panaudojo kurdamas „Ežerėlio pasakas“, taip ir likusias rankraštyje.
     Antrojo pasaulinio karo metais keturiolikmetis Algirdas kartu su vienuolikmete seserimi Gražina glaudėsi pas močiutę Mosėdyje. Kad jų tėvai gyvi, vaikai sužinojo tik karo pabaigoje.
     Nors gimnazijoje ėjo komjaunimo organizacijos sekretoriaus pareigas, studijuodamas universitete Algirdas Kazragis išstojo iš komjaunimo organizacijos: 1949 m. viešame Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto susirinkime padėjo komjaunuolio bilietą, išėjo iš universiteto, nuo persekiojimų slapstėsi Klaipėdoje pas buvusį Žemaitės gimnazijos direktorių ir lietuvių kalbos mokytoją Steponą Skeivį. Šis įvykis pablogino ir taip silpną Algirdo sveikatą.
     Studijos Vilniaus universitete Algirdą Kazragį suvedė su poetais Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu. Rašytojo Vinco Mykolaičio–Putino patarimas jaunajam literatui buvo mokytis daugiau kalbų ir didžiuosius poetus skaityti originalo kalba. Paklausus apie gyvenimo prasmę rašytojas atsakęs: „Visada reikia klausyti savo sąžinės balso. Jei sąžinė bus rami – blogu keliu nenueisi. O dėl gyvenimo tikslo ir prasmės – ką gi? Tą mįslę sprendžia tūkstančius metų. Gyvenimo prasmė – pasiaukojime kitų labui“.
     1953 m. baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, Algirdas Kazragis kurį laiką mokytojavo Kretingalėje, vėliau įsidarbino Telšių laikraščio redakcijoje. Čia ir prabėgo trumpas, bet pilnas kūrybinių ieškojimų Algirdo gyvenimas. Jo kūrybinį palikimą sudaro išspausdinta brošiūra apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje „Smurtu ir klasta“ (1966), kraštotyros apybraižos „Žemaičių kalneliais“ (1968), prozos vaizdelių rinkinys „Ką slepia gelmė: vaikystės vaizdeliai“ (1969); išversti iš rusų kalbos romanai: D. Dimovo „Pasmerktos sielos“ (1965), Š. Rankovičiaus „Girių karalius“ (1966), J. Lavrovo apysaka „Susitikimas su stebuklu“ (1967), R. Kimo „Vaiduoklių mokykla“ iš serijos „Drąsiųjų keliai“ (1970), periodinėje spaudoje publikuoti apsakymai, eilėraščiai, humoreskos, straipsniai, satyriniai vaizdeliai, pjesė „Žentelis“ (rinkinyje „Ilgi ilgi metai“, 1971). Ypač populiarus jo žemaitiškas kūrinys „Pjaun ba peilė, dor ba īlas“ arba eilėraštis apie Vaškė Ontė.
     Mirė Algirdas Kazragis 1969 m. balandžio 24 d. Telšiuose.
     Didžioji jo rankraštinio kūrybinio palikimo dalis saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.
    Algirdo Kazragio sesuo Doloresa Kazragytė, aktorė, eseistė ir dramaturgė, antrojo pasaulinio karo metais gimusi Gari kaime Jaroslavlio srityje, savo esė knygoje „Tiltas be turėklų“ apie brolį Algirdą (šeimoje vadinamą Aleliu) rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. […] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe… Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

     ŽIŪRĖTI PARODĄ

 atgal