DĖMESIO! Nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. muziejus UŽSIDARĖ REKONSTRUKCIJAI.

Pradžia   »   Naujienos   »   Žemaičių metraštininkas Juozas Mickevičius

Žemaičių metraštininkas Juozas Mickevičius

Žemaičių metraštininkas Juozas Mickevičius
   Mickevičių giminė į Žemaitiją iš Padubysio atsikėlė XIX a. Iš tos pačios giminės buvo kilęs ir poetas Adomas Mickevičius. Giminės vyrai aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime: vieni kovėsi 1831 m., 1863 m. sukilimuose, Klaipėdos prijungime 1923 m., kiti tapo dvasininkais, mokslininkais. Tėvas Petras Povilas Mickevičius, baigęs Telšių miesto mokyklą, pasirinko ūkininkavimą, nors, kaip ir dėdė, Telšių advokatas, buvo gabus teisei. Padėdavo kaimiečiams surašyti testamentus, parengti įvairius dokumentus. Nuo mažų dienų sūnų Juozą skatino mokytis visko, o svarbiausia kalbų: ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, vokiečių. „Lenkiškai kalbėti reikia mokėti tam, kad, susitikęs su dvarininku, galėtum geriau su juo tvarkyti savo reikalus, o be to, yra daug lenkiškų knygų apie Lietuvą“ – sakydavo tėvas, vaikus mokęs skaityti rusiškai ir lenkiškai. Lietuviško rašto mokė mama. Taip savo vaikystę prisimena Juozas: „Pramokęs skaityti, skaitydavau S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų knygas. Ilgais žiemos vakarais klausiausi tėvelio, mamos pasakojimų, įvairių praeities nuotykių, pasakų ir net mamos dainų, giesmių. Iš viso to labai pamėgau Lietuvos istoriją“.
   1918 m. mirus tėvui, Juozui teko perimti visus ūkio darbus, bet labiau jį traukė mokslai. Finansiškai remiamas giminaičių, jis 1930 m. baigė Plungės gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti istoriją. Dar būdamas gimnazistu, pradėjo rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus, dalį surinktos medžiagos siuntė archeologui, populiarių knygų apie Lietuvos praeitį autoriui Petrui Tarasenkai. Vėliau bendravo su rašytoju Vincu Krėve-Mickevičiumi, žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktoriumi ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėju Peliksu Bugailiškiu, kurie skatino rinkti kraštotyrinę medžiagą ir ją skelbti periodinėje spaudoje. Istorikas Zenonas Ivinskis, taip pat žemaitis nuo Plungės, ragino Juozą: „Kai baigęs ką rašysi, viską rašyk iš Lietuvos. Mokytojaudamas, kiek tik galėsi, rašyk apie tą valsčių, parapiją, kurioje gyveni, savo aplinką. Ir mokiniams pirmiausia duok rašyti apie gimtąsias apylinkes: taip juos sudominsi ir Tau pačiam bus įdomu“.
   Studijų metais visas vasaras Juozas praleisdavo gimtinėje. Paprastą dieną, užvaduodamas motiną, dirbo ūkio darbus, o sekmadienį, visiems traukiant į bažnyčią, plaukdavo valtele skersai Platelių ežerą į Beržorą pas senutę Marijoną Zubavičienę užrašinėti tautosakos. Deja, užrašydavo ne tarmiškai, bet lietuvių literatūrine kalba. Mat Plungės gimnazijos mokytojas Feliksas Sragys, autoritetas Juozui, sakydavo savo mokiniams: „Kalbėti reikia žemaitiškai, o rašyti literatūriškai“.
   Baigęs universitetą ir apsigynęs diplominį darbą tema „Plateliai ir jų apylinkė“, Juozas Mickevičius pradėjo mokytojauti Šilalės ir Laukuvos gimnazijose. Skatino savo mokinius rinkti archeologines senienas iš vietos gyventojų ūkininkų, kuriems, dalinant žemę, buvo atmatuoti piliakalnių ir jų papėdžių, senkapių nemaži plotai. Žemę dirbant, visokių „padarų“ (t.y. archeologinių radinių) iškasdavo dažnai. Vasaros ir žiemos atostogų metu vaikams užduodavo surinkti gimtųjų apylinkių padavimus apie kultūros paminklus, vietovardžių kilmę, nutikimus ir vaidenimus naktimis, liaudies dainas ir pasakas. Geriausius mokinių darbus siųsdavo į Tautosakos archyvą, o radinius – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
   Antrasis pasaulinis karas Juozą Mickevičių nubloškė į Telšius. Karo pabaigoje jis dėstė Telšių kunigų seminarijoje. Bet nusprendė įgyvendinti savo svajonę ir tapti muziejininku. 1945 m. įsidarbino Telšių muziejuje „Alka“. Papildomai tvarkė Telšių vyskupijos kurijos biblioteką. Gyveno viename bute su kunigu Bagužu. Prasidėjus areštams, suėmė kunigą, darė bute kratą, ir tarp Juozo Mickevičiaus kaupiamų dokumentų (o jis rinko viską, kas susiję su praeitimi) rado Vlasovo atsišaukimą. Už tai 1947 m. Juozą Mickevičių suėmė ir be teismo dešimčiai metų ištrėmė į Sibirą. Penkeri lageryje praleisti metai palaužė kūną, bet ne dvasią. Radęs laisvą minutę rašė, o užrašus siuntė į Lietuvą.
   Po Stalino mirties Juozas Mickevičius buvo palestas iš lagerio, grįžo į gimtinę, glaudėsi pas seserį Oną, mokytojavusią Kretingoje. Vėliau įsidarbino Kretingos muziejuje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1960-1975 m. buvo muziejaus direktoriumi. Padaugėjo administracinio darbo, bet kraštotyros nepamiršo: rengė muziejaus ekspedicijas naujiems eksponatams rinkti, talkininkavo Lietuvos Istorijos instituto ir Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų ir etnografų ekspedicijoms. Matydamas, kaip nyksta ar naikinami kultūros paminklai – ateistai vartė koplytėles ir kryžius pakelėse, kolūkiečiai skaldė mitologinius akmenis, kolūkių pirmininkai liepdavo nukasti senkapius ar net piliakalnius dėl žvyro, melioratoriai naikino autentiškas žemaitiškas sodybas – jis registravo naujus kultūros paminklus, taip bandydamas juos apsaugoti. Pagal Juozo Mickevičiaus surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Plungės, Skuodo rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai, eksponatais papildyti Kretingos muziejaus archeologijos, numizmatikos, etnografijos, liaudies meno rinkiniai. Eksponatų skaičiui augant, sąlygos jiems laikyti pasidarė netinkamos, todėl 1965 m. sovietinė vyriausybė nusprendė muziejų iškelti į Palangos kūrybos namus. Tam Juozas Mickevičius pasipriešino, pasitelkdamas į pagalbą Kultūros ministerijos darbuotojus ir kitus visuomenėje žinomus žmones. Apleistą ir nugriauti numatytą pranciškonų vienuolyno pastatą pritaikius muziejaus ekspozicijoms, Kretingoje buvo išsaugoti du kultūros objektai: pranciškonų vienuolynas – XVII a. architektūros paminklas ir kraštotyros muziejus.
   Jo iniciatyva pradėtas komplektuoti Kretingos muziejaus mokslinis archyvas ir įrengta nauja ekspozicija, 1964 m. atidarytas Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklos muziejus, o 1969 m. – memorialinis vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejus Nasrėnuose. Juozo Mickevičiaus ir Pelikso Bugailiškio pastangomis dar tarpukariu išsaugota kalbininko ir kunigo Kazimiero Jauniaus gimtoji sodyba Lembo kaime Kvėdarnos valsčiuje, deja, sovietmečiu nunyko. Tik 1992 m. atkurta sodybos aplinka ir įkurtas kraštotyros muziejus – Kazimiero Jauniaus klėtelė.
   Juozas Mickevičius savo gyvenimo kelyje sutiko daug Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių. Nuo gimnazijos laikų draugavo su Adolfu Juciu (giminaičiu iš motinos pusės), vėliau tapusiu akademiku, fizikos profesoriumi, su kuriuo aprašė savo gimtąją Pamedžių sodybą. Dar besimokant penktoje gimnazijos klasėje, pas Juozą gimtinėje pradėjo lankytis žymūs mokslininkai ir muziejininkai: mokslinės archeologijos pradininkas Jonas Puzinas, Kauno miesto muziejaus direktorius Eduardas Volteris, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis. Studijų metais bendravo su akademiku, teisės istoriku Konstantinu Jablonskiu, gyvenimo saulėlydyje – su geografu profesoriumi Česlovu Kudaba ir kitais.
   Bet ir jis pats, mokytojaudamas, tapo autoritetu daugeliui savo mokinių. Gal jie nepasirinko istoriko profesijos, bet išmoko gerbti ir saugoti savo krašto kultūrinį palikimą. O vienas jų, Vladas Grinaveckis, kalbininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, tyrinėjo bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių santykius, kirčiavimą, žemaičių tarmę, ypač jos fonetikos istoriją.
   Juozas Mickevičius savo patirtimi mielai dalindavosi su kolegomis iš kitų muziejų, pats dažnai lankydavo kraštotyros muziejus visoje Žemaitijoje. Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologė Laimutė Valatkienė savo atsiminimuose apie Juozą Mickevičių rašė: „V.Valatka jį vadino savo didžiuoju Mokytoju, ant sienos laikė pakabintą jo fotoportretą. Jis V.Valatką pastūmėjo eiti nesibaigiančiu krašto tyrinėjimų, kultūros vertybių ieškojimo keliu“.
    Turbūt nėra Žemaitijoje miestelio ar kaimo, kurio nebūtų aplankęs Juozas Mickevičius. Besimokydamas gimnazijoje, rinko kraštotyrinę medžiagą gimtose Platelių apylinkėse. Mokytojaudamas Šilalėje, Laukuvoje ir Telšiuose, kartu su mokiniais vykdavo apžiūrėti aprašytų vietovių ar koplytėlių. Tapęs muziejaus direktoriumi, dažniausiai laisvadieniais ar atostogų dienomis, sėdęs ant dviračio ar kiek pavažiavęs autobusu, lankė artimiausias apylinkes apžiūrėti, ar kas neardo senkapio, ar dar nesuskaldė nesenai atrasto ypatingo akmens. Vykstant melioracijai, kai buvo griaunamos senosios žemaičių sodybos, gelbėjo ne tik sunaikinimui pasmerktus namų apyvokos daiktus ar žemės ūkio padargus, bet ir žmonių gyvenimus. Visa tai užfiksuota jo užrašų knygutėse, sąsiuviniuose ar net atskiruose popieriaus lapeliuose, kurie tuo metu pasitaikydavo po ranka: apie apylinkėse žinomą įdomų žmogų, apie skrynią ar spintą senoje sodyboje, susmegusią koplytėlę pakelėje ar užuominos apie besitraukiančios Napoleono armijos užkastą lobį... Skubėjo užrašyti viską ką mato – ką dar galima išgelbėti, viską ką girdi – kol gyvi istorinių įvykių amžininkai.
      Daugelis Juozo Mickevičiaus sutiktų žmonių suprato jo darbo reikšmę, padėjo jam rinkti savo tėviškės, giminės istorijas, siųsdavo laiškus su kultūros paminklų aprašymais, senomis fotografijomis ar negatyvais, informuodavo apie žemėje randamas senienas. Laiškai atkeliaudavo ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš kitų Lietuvos regionų.
   Juozo Mickevičiaus pastangas išsaugoti Žemaitijos kultūros paminklus stabdė Kretingos rajono valdininkai, iš muziejaus reikalavę tik sovietinės gerovės propagandos ir kolūkių pirmininkai, besirūpinantys grūdų derliaus ir kiaulių prieaugio rodikliais, o ne kultūros paminklų apsauga. Pavargęs nuo administracinio darbo Kretingos muziejuje, jis pasitraukė iš direktoriaus pareigų ir apsigyveno pas seserį Oną Žemaičių Kalvarijoje, vėliau Šarnelės kaime. Čia norėjo įkurti Arklio muziejų, toliau rinko kraštotyrinę medžiagą ir bandė sutvarkyti per visą savo gyvenimą kauptą archyvą. Net ir sveikatai pablogėjus, besigydydamas Plungės ligoninėje, užrašinėjo kitų ligonių pasakojimus. Istorikas Adomas Butrimas prisimena paskutinį susitikimą su Juozu Mickevičiumi: „...Taigi kalbuosi su žmogumi, kuris ir paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis alsuoja Žemaičių žemės dvasia, kurio atmintyje XIX-XX a. Žemaitijos istorija, surinkta, sužinota ne iš knygų, bet tiesiogiai bendraujant su žmonėmis, menančiais ją ir ją pergyvenusiais, gerai tą laikotarpį žinojusiais, iš istoriją liudijančių autentiškų eksponatų, dokumentų. Klausantis jo, susidarydavo įspūdis, kad jis asmeniškai pažinojo vos ne visus Kretingos, Skuodo, Plungės ir dalį Telšių rajono gyventojų“. 1984 m. lapkričio 10 d. Juozas Mickevičius mirė, palikęs neužbaigtus darbus.
   Visas Juozo Mickevičiaus gyvenimo kelias buvo skirtas gimtojo krašto tyrinėjimui. Visa Žemaičių žemė atžymėta jo pėdsakais. Jo rankraščiuose užfiksuota visa Žemaitijos praeitis: įvykiai, žmonės, kultūros paminklai. O ar jis pats – Žemaitijos metraštininkas – liks mūsų atmintyje?
   Juozo Mickevičiaus rašytinis palikimas saugomas Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyne, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Kretingos muziejaus moksliniame archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Bet didžiąją archyvo dalį turi Žemaičių muziejus „Alka“. Šiais metais inventorinti 149 šio archyvo eksponatai – Šilalės, Laukuvos gimnazijų ir Telšių kunigų seminarijos mokinių rašomieji istorijos darbai, kuriuose surinkti padavimai apie kalnų ir ežerų atsiradimą, pasakojimai apie baudžiavos laikus, gimtųjų vietų aprašymai iš visos Žemaitijos.
   Minint Juozo Mickevičiaus 120-ąsias gimimo metines ir Lietuvos muziejų asociacijai paskelbus 2020 m. Muziejų kelio temą „Lietuvos kraštovaizdžiai: kalnų ir kalvų kultūriniai reginiai“, Žemaičių muziejuje „Alka“ vykdomas projektas „Ceklio žemės pilės“, kurį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Telšių rajono savivaldybė: bus išleista knyga „Ceklio žemės pilių lobiai“ ir sukurtas edukacinis užsiėmimas „Supilk piliakalnį kaip milžinas Džiugas“. Knygoje bus panaudota ir Juozo Mickevičiaus surinkta kraštotyrinė medžiaga apie Šiaurės Žemaitijos piliakalnius.
 
Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė

 

 atgal