DĖMESIO! Nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. muziejus UŽSIDARĖ REKONSTRUKCIJAI. Tačiau kviečiame lankytis Žemaitijos kaimo ekspozicijoje (Malūno g. 5, Telšiuose).

Pristatomi eksponatai

Metai:
Meninis pašto vokas
Meninis pašto vokas

Skirtas pašto ženklo blokui „Mindaugo karūnavimui – 750 metų“, antspauduotas „Premier jour“ (pirmos dienos) antspaudu, išleistas 2003 m. Ofsetinė spauda, kreidinis popierius. Ženklas 26x33 mm, blokas 88x58 mm, vokas 163x115 mm. ŽAM GEK 35699/9, SF 682

Voko kairėje pusėje piešinys „karūna“. Po piešiniu užrašas „Mindaugo karūnavimui – 750 metų“. Piešinio autorius – dailininkas A. Repšys. Atvartas horizontalus. Tiražas 2200 vnt. Spausdino Katkaus grafikos laboratorija „Typo“.
Ant voko užklijuotas blokas „Mindaugo karūnavimui – 750 metų“. Bloke – pašto ženklas „Mindaugas 1253–1263“. Nominalas – 5 Lt. Dailininkas – A. Repšys. Blokas išleistas 2003 m. liepos 5 d. Spausdino Budapešto vertybinių popierių spaustuvė. Tiražas 0,05 mln. Blokas antspauduotas pirmos dienos antspaudu „Mindaugo karūnavimui – 750 metų. Vilnius 2003 07 05 Premier jour“. Lietuvos paštas.
1253 m. Kulmo vyskupas Henrikas karaliaus karūnomis vainikavo Lietuvos kunigaikštį Mindaugą ir jo žmoną Mortą. Prof. Edvardas Gudavičius nustatė tikslią karūnacijos datą – 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo krikštas (1251 m.) ir karūnacijos ceremonija (1253 m.) leido jaunai Lietuvos valstybei tapti to meto lotyniškosios viduramžių Europos politinės sistemos dalimi ir įteisino Lietuvos karaliaus Mindaugo, kaip suverenaus Europos monarcho, valdžią. Nors katalikiška Lietuvos karalystė gyvavo vos 10 metų, svarbiausias karaliaus Mindaugo karinės, politinės ir diplomatinės veiklos laimėjimas – suvienyta Lietuvos valstybė – išliko, nepaisant istorinių iššūkių.
1990 m. spalio 25 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas Liepos 6-ąją paskelbė valstybės švente. Nuo tada švenčiama Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.
Pašto vokas ar pašto ženklas nėra vien tik siuntimo paslaugos apmokėjimo įrodymas. Tai – mūsų šalies, jos istorijos ir žmonių pasiekimų meno, kultūros bei mokslo srityse pristatymo pasauliui priemonė. Žemaičių muziejuje „Alka“ spaudinių fondo filatelijos rinkinyje saugomas 1400 vnt. proginių pašto ženklų ir meninių vokų kolekcija. Kolekcija pradėta kaupti nuo 1990 metų muziejininko, filatelisto, istoriko Kęstučio Švėgždavičiaus (1955–2013) ir tęsiama iki šių dienų.

Parengė Regina Bartkienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotografijos. 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentai Fotografijos. 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentai
Fotografijos. 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentai

Fotografas Ignas Straukas (Tverai, Telšių apskr.). 1938 m. Fotopopierius, nespalvotoji fotografija, 13,6x8,7, 8,7x13,6 cm.
ŽAM GEK 45347/1-2, F 7555, 7556

Prisatome dvi fotografijas, kurių averse užfiksuotas 1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuoto Didžiojo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso fragmentas – šventės eisenoje keturi vyrai, su šiaudinėmis skrybėlėmis ir klumpėmis, neša meškos iškamšą.
Reverse – Tverų (Telšių apskr.) fotografo Igno Strauko spaudas ir data „1938.VI.28“.
Šias dvi fotografijas kartu su kitomis nuotraukomis ir įvairiais buities daiktais, dokumentais, leidiniais iš Tomkevičių archyvo (Pleinių k., Tverų vlsč.) muziejui padovanojo Telšių gyventoja Birutė Petreikienė, buvusi Tomkevičiūtė, (gim. 1944 10 28).
Fotografijose – viena iš Žemaičių muziejuje „Alka“ eksponuojamų meškų, tų pačių, kurios pasitinka lankytojus Gamtos skyriuje ir visiems, ypač vaikams, suteikia daug džiaugsmo.
1938 m., kai Kauno gatvėmis buvo nešama meškos iškamša, meškų muziejuje dar nebuvo, iškamšos priklausė Telšių vyskupijai, tad nenuostabu, kad pavasarininkai, katalikiška organizacija, iškamšą galbūt kaip savo regiono simbolį vežėsi į šventę.
1934 m. žemaičių katalikiškųjų organizacijų laikraščio „Žemaičių prietelius“ viename straipsnyje rašoma: „J. E. vyskupą Staugaitį vardadienio proga balandžio 14 dieną daugelis asmeniškai pasveikino, kiti gražiais adresais, telegramomis, o Kuršėnų dekanas kan. Staševičius atsiuntė labai originalią dovaną – dvi puikias meškų iškamšas, kurios puošia Vyskupo rūmus tarsi natūralūs žemaičių herbai“.
2014 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Telšių žinios“ publikuotame straipsnyje „Meškų iškamšos byloja apie netikėtus istorijos vingius“ prisiminta „Žemaičių prieteliuje“ aprašyta meškų dovanojimo istorija, papildyta naujomis detalėmis. „Telšių žiniose“ pateikti vieno tolimo originalią dovaną vyskupui J. E. Staugaičiui dovanojusio dekano Jono Staševičiaus giminaičio, „Telšių šilumos tinklų“ direktoriaus Jurgio Stašaičio prisiminimai apie savo tėvo dėdę. „Mano tėvo dėdė jokių giminių Telšiuose neturėjo. Jis buvo kilęs iš Ukmergės rajono, o kunigavo Kuršėnų dekanate. Tikėtina, kad mano giminaitis tiesiog artimai bendravo su vyskupu, todėl ir tokią dovaną jam atsiuntė. Iš tėvo dėdės tarnaitės Izabelės Butleraitės pasakojimų žinau, kad pats kunigas nemėgo medžioti. Tikėtina, kad meškų iškamšas jis gavo iš savo bičiulio grafo Gorskio. Jas šis galėjo nušauti savo apylinkėse, Šaukėnų miškuose“, – prisiminimais dalijosi J. Staševičius.
Senieji „Alkos“ muziejininkai neabejoja, kad straipsnyje kalbama apie tas pačias meškų iškamšas, kurios eksponuojamos muziejuje, nors nėra jokių tikslių duomenų, kada ir kur meškos nušautos, kokiomis aplinkybėmis pateko į Žemaičių muziejų „Alka“. Tikėtina, kad iškamšos į muziejų buvo atvežtos 1948 m., kai vyskupija išsikėlė į kitas patalpas.

Pavasarininkai – katalikiška kultūrinė jaunimo (daugiausia kaimo) organizacija, veikusi 1912-1940. Pirmuosius slaptus būrelius sudarė skaitantieji žurnalą „Pavasaris“. Šių būrelių iniciatoriai – kunigai J. Totoraitis, P. Dogelis, steigėjai – ateitininkai, katalikai mokytojai. Šie būreliai rūpinosi lietuvybės gaivinimu, lietuvių kalbos ir tradicijų išsaugojimu, steigė privačias lietuviškas mokyklas. Pavasarininkų šūkis – Dievui ir Tėvynei.
Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus (Telšių pavasarininkai turėjo dūdų orkestrą), bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai.
Pavasarininkai turėjo būti susipratę katalikai, mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai, neemigruoti, pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti savo darbo drabužius, mokytis lietuvių dainų, pasakų, padavimų, patarlių. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas.
Tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15-40 metų asmenys. Pavasarininkai turėjo uniformą (mėlynos spalvos, kepuraitės lankelyje geltona ir balta juostelė), himną (iki 1922 m. Maironio „Lietuva brangi“, nuo 1922 m. kunigo K. Žitkaus „Sukruskime, broliai ir sesės, drauge“), vėliavą (iki 1933 m. žydra, vėliau – šviesiai mėlyna, kurioje pavaizduota tekanti auksinė saulė, atversta knyga, kanklės ir kryžius) ir kitą atributiką.
Pavasarininkai bendradarbiavo su kitomis katalikiškomis organizacijomis, ypač su ateitininkais. Nuo 1925 m. organizacija tapo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos nare. Leido periodinius žurnalus: „Pavasaris“(1912–1915 m. ir 1918–1940m.), „Jaunimo vadas“ (1923–1940m. ), „Vyrų žygiai“ (1936–1937 m.), „Liepsnos“ (1937–1940m.).
Pavasarininkų vadovai: B. Stosiūnas (1918 m.), D. Kurtinaitis (1919 m.), J. Eretas (1922–1928 m,), J. Leimonas (1928–1940 m.).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pavasarininkų organizacija buvo uždaryta.

Parengė Nijolė Laukytė ir Loreta Norvaišienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Kunigo Kazimiero Olšausko primicijų paveikslėlis Kunigo Kazimiero Olšausko primicijų paveikslėlis
Kunigo Kazimiero Olšausko primicijų paveikslėlis

Nežinomas autorius. 1934 m., Roma. Popierius, nespalvotoji spauda, 11x7 cm. ŽAM GEK 44971

Paveikslėlis skirtas kunigo Kazimiero Olšausko pirmosioms šv. Mišioms, laikytoms 1934 m. Šv. Petro Bazilikoje Romoje, prisiminti. Reverse – tekstas lietuvių kalba.
Averse – Laterano bazilikos freskos virš popiežiaus sosto fragmentas. Po juo užrašas lotynų kalba, Izaijo knygos Padėkos giesmės Iz 12 eilutė: „Džiaugdamiesi semsite vandenį iš versmių išganingų“.
Laterano Šv. Jono bazilika – aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas. Antikinės Romos laikais Laterane buvo didelis dvaras, kurį paveldėjęs krikščionių imperatorius Konstantinas Didysis padovanojo krikščionių Bažnyčiai ir greta 324 m. pastatė pirmąją Romoje baziliką. Bazilika bėgant amžiams buvo kelis kartus sugriauta ir vėl atstatyta. Iš antikinės ir viduramžių bazilikos beliko tik granito kolonos, kurias Borominis apgaubė piliastrais. Simetriškas bazilikos interjeras suskirstytas į penkias navas. Centrinę navą puošia Muratorio freskos, lubas dekoravo Bulanžė ir Vikas di Rafaelis. Laterano bazilika – viena iš penkių didžiausių senųjų bazilikų Romoje.

K. Olšauskas (1911–1954) mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, apsigynė teologijos mokslų daktaro laipsnį. Kunigu įšventintas 1934 m. spalio 28 d. Romoje, Petro Kanizijaus bažnyčioje. Nuo 1936 m. Telšių kunigų seminarijoje dėstė teodicėją, Šv. Raštą ir kalbas, buvo paskirtas profesoriumi. Po 1940 m. įvykių uždarius seminariją persikėlė į Salantus. 1941–1944 m. toliau dėstė veiklą atnaujinusioje kunigų seminarijoje, paskirtas seminarijos prefektu.
1936–1940 m. redagavo Telšių vyskupijos leidžiamą laikraštį „Žemaičių prietelius“. Dažniausiai pasirašinėjęs dr. K. Alšėno slapyvardžiu, išleido knygas „Prelatas Pranas Urbanavičius“, „Krikščioniškoji Žemaičių didybė“, „Apie krikščioniškąją moterystę“, „Apie religinį kataliko gyvenimą“.
Po karo suimtas, kalintas Telšiuose, Vilniuje, Okuniovo lageryje. Šiame lageryje ir mirė sunkiai sužeistas nelaimingo atsitikimo metu. Palaidotas Družinino kapinėse netoli Turinsko.

Parengė Nijolė Laukytė ir Loreta Norvaišienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Baltijos kelio trispalvė
Baltijos kelio trispalvė

Pasiuvo Aldona Norvilienė (1928–2008), Degaičiai, Telšių r., 1989 m. rugpjūtis. Medvilnė, 48x88 cm.

2019 m. rugpjūčio 23 d. minėsime Baltijos kelio 30-metį. Ta proga pristatome neseniai muziejui padovanotą unikalų eksponatą – Lietuvos valstybės vėliavą, pasiūtą Baltijos keliui 1989 m.
Šią vėliavą Baltijos keliui pasisiuvo ilgametė Degaičių mokyklos mokytoja, visą gyvenimą buvusi Lietuvos patriote, Aldona Norvilienė (1928 06 11–2008 03 12). Vėliava pasiūta iš trijų kartūninio audinio atraižų, susiūtų siuvamąja mašina, rankomis prie vėliavos prisiūti dviejų rūšių raišteliai.
Iš pradžių buvo galvota vėliavą iškelti ant koto. „Taip jau įvyko, kad autobusas, kuris vežė degaitiškius į Baltijos kelio vietą, neturėjo vėliavos, tai ši mamytės vėliavėlė plevėsavo virš autobuso, dalyvavo Baltijos kelyje. Kad būtų galima ją pririšti, pakeliui rankomis buvo prisiūti nuo pagalvės nukirpti raišteliai“, – pasakojo A. Norvilienės dukra Dalia Daugnorienė, padovanojusi Trispalvę muziejui.
Pasak pateikėjos, ir vėliau, kol A. Norvilienė buvo gyva, ši vėliava, kaip brangiausias suvenyras, buvo iškeliama per visas valstybines šventes. „Tą tradiciją tęsiau aš, jos dukra, taip pat 40 metų dirbusi mokytoja... Taigi ši autentiška vėliava matė Baltijos kelią... Jai – 30 metų“, – įteikdama vėliavą muziejui pasakojo ponia Dalia.

Parengė Nijolė Laukytė ir Loreta Norvaišienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Kryžius su Nukryžiuotuoju
Kryžius su Nukryžiuotuoju

Autorius nežinomas. XIX a. II p. Medis, polichromija. 130,5×72,5 cm. ŽVM GEK 2280

Kryžius tamsiai rudos, Nukryžiuotojo kūnas rusvos, perizonijus mėlynos, erškėčių vainikas žalios spalvos. Tarp kryžmų kryžius puoštas spinduliais. Eksponatas buvo perdažytas, sutrūnijusios medinės vinys pakeistos naujomis. Trūksta spindulių, polichromija vietomis nutrupėjusi.
Kryžius simbolizuoja Kristaus kančios kelią ir yra vienas seniausių, universaliausių ir labiausiai paplitusių simbolinių ženklų. Mirštančio Kristaus atvaizdas su skausminga veido išraiška atsirado gotikos stiliaus pradžioje. Sudarytas iš dviejų elementų kryžius simbolizuoja dviejų priešybių – dangaus ir žemės bei laiko ir erdvės tarpusavio ryšį.
Nuolatiniam saugojimui perdavė p. Irena Petraitienė gyv. Telšiuose.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal