Pristatomi eksponatai

Metai:
Kryžius su Nukryžiuotuoju
Kryžius su Nukryžiuotuoju

Autorius nežinomas. XIX a. II p. Medis, polichromija. 130,5×72,5 cm. ŽVM GEK 2280

Kryžius tamsiai rudos, Nukryžiuotojo kūnas rusvos, perizonijus mėlynos, erškėčių vainikas žalios spalvos. Tarp kryžmų kryžius puoštas spinduliais. Eksponatas buvo perdažytas, sutrūnijusios medinės vinys pakeistos naujomis. Trūksta spindulių, polichromija vietomis nutrupėjusi.
Kryžius simbolizuoja Kristaus kančios kelią ir yra vienas seniausių, universaliausių ir labiausiai paplitusių simbolinių ženklų. Mirštančio Kristaus atvaizdas su skausminga veido išraiška atsirado gotikos stiliaus pradžioje. Sudarytas iš dviejų elementų kryžius simbolizuoja dviejų priešybių – dangaus ir žemės bei laiko ir erdvės tarpusavio ryšį.
Nuolatiniam saugojimui perdavė p. Irena Petraitienė gyv. Telšiuose.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotografija. Vyskupas Motiejus Valančius
Fotografija. Vyskupas Motiejus Valančius

Autorius Donatas Perminas. Varniai, Telšių r. 1975 05 29. Fotografinis popierius, 12,7x8,5 cm. ŽVM P 3726

Minint Didžiojo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties 100 metų sukaktį (1975 m.) tuometinis Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas Jonas Petrauskis inicijavo paminėjimą Varniuose ir užsakė nespalvotą buvusioje Katedroje kabančio vyskupo M. Valančiaus paveikslo foto reprodukciją, kurią padaugino ir su rankraštiniu įrašu reverse tikintiesiems dalijo kaip devocionaliją.
Vasario 16-oji – dviguba šventė: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Lietuvių tautos kelias į valstybingumą buvo vingiuotas ir duobėtas. XIX a. viduryje, ryžtingai ir supratingai valdydamas Žemaičių vyskupiją, vysk. Motiejus Lietuvą paruošė laisvei. „Aušra“ ir „Varpas“ tik pagilino jo idėjas. Pažangi Vyskupo ir kitų dvasininkų veikla buvo viena iš pagrindinių valstybingumo atkūrimo priežasčių, dvasininkai buvo tarsi šviesuliai, žadinantys tautą, palaikantys jos dvasią. Kad šiandien turime galimybę giedoti „Tautišką giesmę“ ir kalbėti apie Lietuvos valstybę, yra sudėtingų procesų, didžių žmonių – tokių kaip vysk. M. Valančius – ryžto ir tautos valios rezultatas.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Kryželis–relikvijorius Kryželis–relikvijorius
Kryželis–relikvijorius

Nežinomas autorius. XIX a. Žalvaris, lankstymas, liejyba, h 11 cm. ŽVM GEK 3117

Pristatome eksponatą relikvijorių [lot. reliquiarium], įtaisą, kuriame laikomos ir demonstruojamos relikvijos – šventųjų palaikai, memorialiniai ar su religijos istorija susiję daiktai. Relikvijoriai būdingi visoms šventųjų kultą pripažįstančioms religijoms. Lietuvoje daugiausiai plito monstrancijos, kryžiaus pavidalo relikvijoriai.
Kryželis-relikvijorius dviejų dalių: priekinėje dalyje ant kryžiaus pritvirtintas atlietas Nukryžiuotasis, viršuje banguota reljefinė vėliavėlė su užrašu „INRI“. Nugarinėje pusėje nuimamas dangtelis apsaugo viduje esančias pergamente suvyniotas ir raudono lako antspaudais antspauduotas relikvijas. Dangtelį prilaiko iš galo įsukamas varžtelis. Dangtelio vidinėje pusėje išraižytas žuvies ašakos simbolis. Kryželis viršuje turi kilputę pakabinimui.
Eksponatą nuolatiniam saugojimui 2014 m. perdavė varniškė Laimutė Tallat-Kelpšienė.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Vėliavos paveikslas (dvipusis)
Vėliavos paveikslas (dvipusis)

Autorius nežinomas. 1874 m. Drobė, tapyba. 111,5×156 cm. ŽVM D 127

Gruodžio 8-oji – Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventė. Ji švenčiama nuo 1954 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos nekaltojo prasidėjimo dogmą.
Dvipusio paveikslo averse aliejiniais dažais ant drobės nutapyta Nekaltai Pradėtoji Švenčiausia Mergelė Marija.  Marija pavaizduota apsivilkusi ilga balkšva suknele, pusiau apsisiautusi mėlynos spalvos apsiaustu, rankos sudėtos ant krūtinės, ilgi tamsūs palaidi plaukai dengia pečius. Galva apšviesta išsklaidytos šviesos aureole, kiek pakreipta į šoną, akys pakeltos į dangų. Stovi ant žemės rutulio dešine koja primynusi žaltį – tai aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus Edeno sode. Paveikslo kampuose pavaizduoti tamsūs debesys, viduryje šviesesnė dangaus skliauto properša. Apatinėje dalyje užrašyta „1874”. Pakraščiai apsiūti aukso spalvos metalinių ir medvilninių siūlų galionais. Paveikslas sulankstytas, vietomis dažai nutrupėję, galionai susiraitę, pažeisti korozijos, atirę.
Eksponatas deponuotas iš Pavandenės Šv. Onos parapijos bažnyčios.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Paveikslas. Autoportretas
Paveikslas. Autoportretas

Dail. Leopoldas Andrijauskas (1868–1947). XX a. 1–2 deš. Drobė, fanera, aliejus. 35,5x28,6 cm. ŽAM GEK 30222, D 768. Fot. R. Petrikas

2018 m. lapkričio 26 d. sukanka 150 metų, kai Kentralių dvare (Telšių aps.) gimė dailininkas Leopoldas Petras Andrijauskas. Vyriausias bajorų Engelberto Andrijausko (1829–1919) ir Malvinos Černiauskaitės-Andrijaukienės (1839–1925) vaikas. Po studijų Peterburge, Miunchene, kūrybinio darbo Paryžiuje, Varšuvoje grįžo į gimtinę. Domėjosi gimtojo krašto materialinės ir dvasinės kultūros palikimu, archeologija, etnografija; vienas iš Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpo fundatorių, rėmė „Alkos“ muziejaus statybą; 1940 m. dalyvavo muziejuje surengtoje meno parodoje. Mirė 1947 m. spalio 10 d., palaidotas Telšių kapinėse.
Nors žinomi tik dviejų žanrų L. Andrijausko darbai – peizažai ir portretai, menotyrininkai dailininko kūrybą vertina kaip nevienalytę, netelpančią į vieno stiliaus rėmus, nes ją formavo skirtingos Peterburgo, Miuncheno mokyklų tradicijos. Didžiausia žinoma jo darbų kolekcija – 37 paveikslai – saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.
Pristatome dailininko tapytą autoportretą. Tamsių, sodrių atspalvių fone, iš priekinės pusės nutapytas vidutinio amžiaus vyro biustinis portretas: rudų akių žvilgsnis nukreiptas tiesiai į žiūrovą, tamsios spalvos plaukai sušukuoti į viršų, su ūsais ir barzda. Vilkintis juodą švarką, iš po kurio kyšo baltų marškinių stati apykaklė, parišta raudona kaklaskare. Nesignuotas. Kitoje paveikslo pusėje pilko grafito pieštuku užrašyta: „Leop. Andrijauskas“. Ištapyta drobė pritvirtinta ant faneros pagrindo.
Paveikslą 1989 m. perdavė Kretingos muziejus.

Parengė Daiva Lukšienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal