Pristatomi eksponatai

Metai:
Kryželis–relikvijorius Kryželis–relikvijorius
Kryželis–relikvijorius

Nežinomas autorius. XIX a. Žalvaris, lankstymas, liejyba, h 11 cm. ŽVM GEK 3117

Pristatome eksponatą relikvijorių [lot. reliquiarium], įtaisą, kuriame laikomos ir demonstruojamos relikvijos – šventųjų palaikai, memorialiniai ar su religijos istorija susiję daiktai. Relikvijoriai būdingi visoms šventųjų kultą pripažįstančioms religijoms. Lietuvoje daugiausiai plito monstrancijos, kryžiaus pavidalo relikvijoriai.
Kryželis-relikvijorius dviejų dalių: priekinėje dalyje ant kryžiaus pritvirtintas atlietas Nukryžiuotasis, viršuje banguota reljefinė vėliavėlė su užrašu „INRI“. Nugarinėje pusėje nuimamas dangtelis apsaugo viduje esančias pergamente suvyniotas ir raudono lako antspaudais antspauduotas relikvijas. Dangtelį prilaiko iš galo įsukamas varžtelis. Dangtelio vidinėje pusėje išraižytas žuvies ašakos simbolis. Kryželis viršuje turi kilputę pakabinimui.
Eksponatą nuolatiniam saugojimui 2014 m. perdavė varniškė Laimutė Tallat-Kelpšienė.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Vėliavos paveikslas (dvipusis)
Vėliavos paveikslas (dvipusis)

Autorius nežinomas. 1874 m. Drobė, tapyba. 111,5×156 cm. ŽVM D 127

Gruodžio 8-oji – Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventė. Ji švenčiama nuo 1954 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos nekaltojo prasidėjimo dogmą.
Dvipusio paveikslo averse aliejiniais dažais ant drobės nutapyta Nekaltai Pradėtoji Švenčiausia Mergelė Marija.  Marija pavaizduota apsivilkusi ilga balkšva suknele, pusiau apsisiautusi mėlynos spalvos apsiaustu, rankos sudėtos ant krūtinės, ilgi tamsūs palaidi plaukai dengia pečius. Galva apšviesta išsklaidytos šviesos aureole, kiek pakreipta į šoną, akys pakeltos į dangų. Stovi ant žemės rutulio dešine koja primynusi žaltį – tai aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus Edeno sode. Paveikslo kampuose pavaizduoti tamsūs debesys, viduryje šviesesnė dangaus skliauto properša. Apatinėje dalyje užrašyta „1874”. Pakraščiai apsiūti aukso spalvos metalinių ir medvilninių siūlų galionais. Paveikslas sulankstytas, vietomis dažai nutrupėję, galionai susiraitę, pažeisti korozijos, atirę.
Eksponatas deponuotas iš Pavandenės Šv. Onos parapijos bažnyčios.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Paveikslas. Autoportretas
Paveikslas. Autoportretas

Dail. Leopoldas Andrijauskas (1868–1947). XX a. 1–2 deš. Drobė, fanera, aliejus. 35,5x28,6 cm. ŽAM GEK 30222, D 768. Fot. R. Petrikas

2018 m. lapkričio 26 d. sukanka 150 metų, kai Kentralių dvare (Telšių aps.) gimė dailininkas Leopoldas Petras Andrijauskas. Vyriausias bajorų Engelberto Andrijausko (1829–1919) ir Malvinos Černiauskaitės-Andrijaukienės (1839–1925) vaikas. Po studijų Peterburge, Miunchene, kūrybinio darbo Paryžiuje, Varšuvoje grįžo į gimtinę. Domėjosi gimtojo krašto materialinės ir dvasinės kultūros palikimu, archeologija, etnografija; vienas iš Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpo fundatorių, rėmė „Alkos“ muziejaus statybą; 1940 m. dalyvavo muziejuje surengtoje meno parodoje. Mirė 1947 m. spalio 10 d., palaidotas Telšių kapinėse.
Nors žinomi tik dviejų žanrų L. Andrijausko darbai – peizažai ir portretai, menotyrininkai dailininko kūrybą vertina kaip nevienalytę, netelpančią į vieno stiliaus rėmus, nes ją formavo skirtingos Peterburgo, Miuncheno mokyklų tradicijos. Didžiausia žinoma jo darbų kolekcija – 37 paveikslai – saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.
Pristatome dailininko tapytą autoportretą. Tamsių, sodrių atspalvių fone, iš priekinės pusės nutapytas vidutinio amžiaus vyro biustinis portretas: rudų akių žvilgsnis nukreiptas tiesiai į žiūrovą, tamsios spalvos plaukai sušukuoti į viršų, su ūsais ir barzda. Vilkintis juodą švarką, iš po kurio kyšo baltų marškinių stati apykaklė, parišta raudona kaklaskare. Nesignuotas. Kitoje paveikslo pusėje pilko grafito pieštuku užrašyta: „Leop. Andrijauskas“. Ištapyta drobė pritvirtinta ant faneros pagrindo.
Paveikslą 1989 m. perdavė Kretingos muziejus.

Parengė Daiva Lukšienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotografija. Kryžius Bikūnų k. kapeliuose Fotografija. Kryžius Bikūnų k. kapeliuose
Fotografija. Kryžius Bikūnų k. kapeliuose

Fotografas Adomas Varnas. 1924 m. 13,8x8,8 cm. ŽVM GEK 3136/6

Artėjant Vėlinėms norime pasidalyti fotografija iš gausaus fotografo Adomo Varno rinkinio. Fotografijoje užfiksuotas 1884 m. Bikūnų k. Anykščių vls. Utenos aps. statytas aukštas medinis vienkryžmis dekoruotas kryžius. Kryžmų galai trilapiai, kryžmų centre dekoruota pastoginė su Nukryžiuotuoju joje ir stilizuota monstrancija ant stogelio. Reverse rankraštiniai įrašai pieštuku. Daugelyje A. Varno užfiksuotų kapinių vaizdų matome kuklius kapų kauburėlius, kuriuos puošė tik kryžius ar koplytstulpis.
Vėlinės švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną pagal galimybes suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Nors Lietuva nedidelis kraštas, skirtinguose regionuose seniau Vėlinės buvo švenčiamos skirtingai. Aukštaičiai ir suvalkiečiai per Vėlines namuose giedodavę rožančių, o žemaičiai – „kalnus“. Mirusiųjų minėjimo nepajėgė sunaikinti net prievartinė ateizacija, mūsų tautos tikėjimas anapusiniu gyvenimu turi gilias šaknis.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Medalis. Vilniaus Katedros grąžinimas Lietuvos katalikams 1988-10-22
Medalis. Vilniaus Katedros grąžinimas Lietuvos katalikams 1988-10-22

Autorius nežinomas. Gamintojas Vilniaus „Dailė“. 1988 m. Tonuotas aliuminis. Ø 13,5 cm. ŽVM GEK 1900

Medalis (lot. medallium – metalas) – smulkiosios skulptūros kūrinys, apdovanojimo arba atminimo ženklas, sukurtas įvykiui, progai paminėti ar asmenybei pagerbti.
Pristatomas medalis vienpusis ir skirtas prisiminti 1988 m. spalio 22 d. per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą paskelbtą žinią apie Katedros grąžinimą tikintiesiems. Katedros atgavimas kartu su valstybingumo simboliais – trispalvės vėliavos, himno ir lietuvių kalbos paskelbimu valstybine kalba buvo pirmieji svarūs žingsniai į išsivadavimą, šalies nepriklausomybę. Sovietinė valdžia 1949 m. Katedrą uždarė ir perdavė Dailės muziejui, vėliau joje įrengta Paveikslų galerija. Pasklidus žiniai apie Katedros grąžinimą anksti ryte Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos Katedros durų. 1989 m. vasario 5 d. Vilniaus arkikatedra iškilmingai atšventinta. Arkivyskupas J. Steponavičius atgailos ir atsiprašymo ženklan prieš Didįjį altorių atsigulė kryžiumi, vėliau naujai pašventino altorių, arkikatedros sienas.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal