Pristatomi eksponatai

Metai:
50 litų moneta, išleista 1991 m. sausio 13-ajai paminėti 50 litų moneta, išleista 1991 m. sausio 13-ajai paminėti
50 litų moneta, išleista 1991 m. sausio 13-ajai paminėti

Monetos dailininkas Antanas Žukauskas. Sidabras Ag 925, kokybė "proof". Skersmuo 34,00 mm. Masė 23,30 g. Tiražas 6 000 vnt. Išleista 1996 m. Moneta nukaldinta VĮ „Lietuvos monetų kalykla“. ŽAM GEK 32456 / Sn 1678.

Monetos averse – Lietuvos Respublikos herbas skyde, jam iš abiejų pusių simetriškai žemyn banguoja kaspinai. Viršuje užrašyta LIETUVA, apačioje – 50 LITŲ.
Monetos reverse pavaizduota skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra ,,Pieta“ – memorialas Lietuvos laisvės gynėjams. Aplink užrašyta 1991, SAUSIO TRYLIKTOJI, 1996. Monetos briaunoje yra užrašas: IR KRAUJU KRIKŠTYTI TAMPA VĖL GYVYBE.

Šiemet sukanka 25 metai, kai 1991 m. sausio 13-ąją priešais sužvėrėjusius sovietų kareivius ir jų tankus stojo kaip niekad vieninga lietuvių tauta. Mažos tautos pasiryžimas taikiu būdu ginti savo laisvę sukrėtė ne vieną Vakarų pasaulio atstovą ir kiekvieną privertė susimąstyti apie nepriklausomybės kainą.

Parengė Raimondas Petrikas, Loreta Norvaišienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Kalėdaičių kepimo forma Kalėdaičių kepimo forma
Kalėdaičių kepimo forma

Gamintojas nežinomas. XIX a. pab. Žalvaris, geležis. 10×17 cm. ŽVM GEK 1249

Žalvarinė stačiakampė forma su ilgomis geležinėmis rankenomis. Rankenos susegamos. Formoje įvairaus dydžio apskritimuose įspausti keturi liturginiai simboliai – Kristaus veidas, Taurė su Ostija, Kryžius, Liepsnojanti Širdis, puošti stilizuotais augaliniais ornamentais.
Kūčių stalas neįsivaizduojamas be kalėdaičių. Šis Kūčių stalo simbolis turi daug pavadinimų: Žemaitijoje dažniausiai vadinamas plotkele, o dzūkai davė jam bernelių pyrago vardą. Į Lietuvą paprotys per Kūčias valgyti šį paplotėlį atėjo iš stiprias katalikiškas tradicijas turinčios Lenkijos. Kada tiksliai šis paprotys gimė Lenkijoje, nėra užfiksuota. Bet žinoma, kad 1978 m. popiežiumi įšventintas Lenkijos vyskupas Karolis Voityla – Jonas Paulius II per Kūčias kalėdaitį padalijo aukštiesiems dvasininkams Vatikane. Kituose kraštuose Kūčių vakarienė paplitusi tiek, kiek šią tradiciją išlaiko ten gyvenantys iš minėtų šalių atvykę žmonės.
Iki pat praėjusio amžiaus vidurio kalėdaičiai buvo kepami kepimo formose ant žarijų, vėliau atsirado elektrinių prietaisų. Dar prieš 40-50 metų senuosius kalėdaičių kepimo prietaisus turėjo kone kiekviena parapija. Zakristijonai ar vargoninikai pradėdavo kalėdaičius kepti nuo ankstyvo rudens ir darbo užtekdavo iki pat Kūčių. Atsiradus galimybei iš Lenkijos parsivežti pramoniniu būdu iškeptų kalėdaičių, Lietuvoje ši tradicija ėmė sparčiai nykti. Vis dėlto visiškai ji nesunyko. Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose nuo 2006 m. vykdoma edukacinė Advento programa „Kalėdų belaukiant“. Jos metu kalėdaičių kepimo patirtimi dalijasi vienuolė Regina Teresiutė SJE. Informacija apie Advento programą „Kalėdų belaukiant“.
Pristatoma kalėdaičių kepimo forma rasta 2003 m. seno griaunamo namo palėpėje Sedos gatvėje Telšiuose.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Kėdė
Kėdė

XIX a. Iš komplekto. Medis, bronzos atspalvio danga, audinys. Aukštis – 86 cm; pasostė – 41x39 cm. Plungės dvaras. ŽAM GEK 10237, DB-159

Kėdės rėmai – mediniai, dengti bronzos atspalvio danga. Trapecijos formos pasostė – užapvalintais kampais, priekinėje dalyje – iškili bangelė; paminkštinta, aptraukta žalsvai-rusvo atspalvio audiniu su augaliniais motyvais. Atkaltė pagaminta iš apvaliai profiliuotų, išilgintų, vertikalių strypelių, viršuje ir apačioje užsibaigiančių banguotu sutvirtinimu. Keturios apvaliai profiliuotos kojos – apačioje išlenktos, iš visų pusių sutvirtintos šešiais horizontaliais profiliuotais strypeliais.
Iš viso komplekte – keturios analogiškos kėdės. Gautos 1963 m. iš Kazimiero Norkaus, gyv. Plungėje, – kunigaikštienės Marijos Oginskienės turto Lietuvoje administratoriaus Jono Petkūno dukters įgaliotinio. Šios kėdės anksčiau priklausė Plungės dvaro savininkams Mykolui (1849–1902) ir Marijai (1857–1945) Oginskiams.

Parengė Daiva Lukšienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Medalis. Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas
Medalis. Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas

Autorius nežinomas. Apie 1903(?) m.  Medalis vienpusis. Averse vyskupo portretas profiliu. Atvaizdą lanku palei viršutinę briauną juosia užrašas: „Caspar Cyrtowt. Eppus – Suffr – Samogit“. Medalio autoriaus autografas ir metai apačioje neišskaitomi. Gipsas, Ø 34,3. ŽVM GEK 446.

Gasparas Felicijonas Cirtautas (1841 06 09 (21)–1913 09 04) gimė Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo dalyje Padumblyje, dešimties vaikų šeimoje, mokėsi Rietavo valdiškoje mokykloje, Raseinių parapijinėje mokykloje, Šiaulių gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Įšventintas kunigu paskiriamas Žemaičių kunigų seminarijos lotynų kalbos profesoriumi, dėstė Šventąjį raštą ir dogmatinę teologiją. Nuo 1888 m. Žemaičių seminarijos rektorius ir Šventojo Rašto profesorius. 1897 m. lapkričio 30 d. G. Cirtautas Peterburge įšventinamas į vyskupus ir grįžo į Kauną į Žemaičių pavyskupius. 1908 m. mirus vyskupui Mečislovui Paliulioniui, Žemaičių kapitula vienbalsiai išrinko vyskupą G. Cirtautą Žemaičių vyskupijos valdytoju, o Popiežius Pijus X 1910 m. balandžio 7 d. pakelia jį į diecezinius Žemaičių vyskupus.
Vyskupo G. Cirtauto rūpesčiu ir pastangomis 1912 m. pradėta Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčios statyba. Vyskupas visokeriopai rėmė lietuviškus katalikiškus leidinius ir draugijas, nuolat remdavo vargdienius, našlaičius, moksleivius, leido plėstis lietuviškam sąjūdžiui.
Eksponatą nuolatiniam saugojimui 2001 m. perdavė Lietuvos „Carito“ ekonomas Algimantas Urbonas.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal