Dažniausiai pristatydami senas nuotraukas kalbame apie jose esančius asmenis, istorinį kontekstą, bet gerokai rečiau – apie įprastus, jose matomus kasdienius daiktus. Ši virtuali paroda kviečia pažvelgti į XX amžiaus pirmosios pusės gyvenimą per fotografijose užfiksuotą motociklo fenomeną – ne tik kaip technikos pažangos, bet ir kaip šalies modernumo, asmens socialinio statuso ir savotiško pasididžiavimo, laisvalaikio praleidimo objektą ar net priemonę, padedančią lengviau išgyventi tenkančius sunkumus.
Šiandien įprasta dvirates transporto priemones sieti su pramoga ir laisvalaikiu, tačiau taip buvo ne visada. Jei tarpukario Lietuvoje motociklas dažnai reiškė progresą ir tam tikrą prestižą – juo naudojosi kariškiai, policijos pareigūnai, valstybės tarnautojai ir keliautojai, tai vėlyvesniame sovietinės okupacijos kontekste motociklas įgauna kiek kitą prasmę – Vakarų Europoje asmeniniam šeimos automobiliui vis labiau tampant savaime suprantamu, o motociklams – labiau hobio ir rekreacijos objektu, sovietinė ekonomika bando kompensuoti asmeninio transporto trūkumą lengviau pagaminamais ir prižiūrimais, bet kartu ir menko patikimumo bei ilgaamžiškumo motociklais. Pastarieji dažnu atveju dar ir sukomplektuojami su priekaba, kas leidžia ne tik vežti papildomą keleivį, bet kartu ir supaprastina manevravimą prastos dangos, slidžiais keliais bei leidžia užtikrinti bazinius savininko logistikos poreikius. Neretas vaizdas, kai grakštų motociklo siluetą ima gadinti iš lopšio kyšantis bulvių maišas, lentgaliai sodui ar kitas vežamas krovinys.
-0fe79f172c75f4ffbe206e3904399b4c.jpeg)
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinį praturtina gausi buitinės keramikos kolekcija: įvairūs lipdyti ir žiesti, glazūruoti ir neglazūruoti indai – ąsočiai, puodynės, lėkštės, vazos, žvakidės, taip pat indeliai švęstam vandeniui. Keramika buvo naudojama maistui, pienui, gėrimams, žibalui ar tepalams laikyti.
Dalis indų buvo apvynioti tošimi, šaknimis ar vielomis – tai saugojo nuo įtrūkimų, stiprino ir palengvino nešimą, padėjo ilgiau išlaikyti šilumą. Indai dekoruoti ornamentais, lipdiniais, dažnai glazūruoti, kartais – tik iš dalies.
Vertingiausi eksponatai atkeliavo iš Juzefo Perkovskio kolekcijos ir įvairių Žemaitijos vietovių. Kviečiame pasigrožėti XIX–XX a. vidurio buities keramika, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, atvirukas įgavo ir simbolinę galią: jis tapo gyvu liudijimu besikuriančios valstybės, miestų ir žmonių kasdienybėje. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkiniuose saugoma gausi atvirukų ir atvirlaiškių kolekcija leidžia pažinti praėjusį laikotarpį. Ant jų – laikinosios sostinės Kauno – gatvės, Palangos kopos, Nidos smėlynai, piliakalniai, maldos ir poilsio namai. Kiekvienas vaizdas – lyg praverta langinė į šalies krašto istoriją, kultūrą, urbanistinį veidą.
Ne mažiau kalbūs ir užrašai atviruko reverse. Jame – gyvenimo fragmentai ir linkėjimai, rašysenos vingiai, adresai, pašto spaudai...
Virtualioje parodoje „Tarpukario Lietuva atvirlaiškiuose“ pristatoma kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912–2005) iš Žemaičių Kalvarijos gyventojų 1920–1940 m. surinktos kolekcijos dalis su Lietuvos vaizdais. Atvirukus leido J. Jasvoino leidykla Kaune (1926–1930 m.), Paulina Mongirdaitė (Palanga), Mickevičiaus knygynas Palangoje, Kunkio knygynas Klaipėdoje, Ignas Stropus (XX a. 3–4 deš.), fotografas S. Petrauskas (Ylakiai, Seda).
Paroda kviečia susipažinti su viena reikšmingiausių religinės praktikos tradicijų Lietuvoje – Didžiaisiais Žemaičių Kalvarijos atlaidais, kurių ištakos siekia XVII a. vidurį. Įkvėptus Jeruzalės, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų miestelyje, dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje, įrengė Kristaus kančios kelią – Kalvarijų kalnus. Per dvejus metus pastatyta devyniolika koplyčių, įrengta dvidešimt Kryžiaus kelio stočių, o pati vieta netruko įgyti stebuklingos šventovės statusą.
Pristatome Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkiniuose saugomus eksponatus – maldaknyges su giedojimams skirtomis giesmėmis (vadinamaisiais Kalnais), religinius leidinius, atvirukus, bukletus ir kitus istorinius liudijimus, menančius gyvą ir giliai įsišaknijusią piligrimystės tradiciją. Šie eksponatai atskleidžia ne tik dominikonų veiklą, jų sukurtą ir išverstą liturginę medžiagą, bet ir tikinčiųjų pastangas išlaikyti tradiciją net sovietinės priespaudos metais, kai procesijos buvo draudžiamos, o šventės vyko slapta, šeimų ar mažų grupelių maldomis.
Išlikusi ir muziejuje saugoma medžiaga liudija dvasinį atsparumą, kultūrinį tapatumą ir tikėjimo galią, daugiau nei 380 metų telkusią piligrimus iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių.
Kviečiame susipažinti su Žemaičių Kalvarijos istorija ir pamatyti šios gyvos religinės tradicijos ženklus virtualioje parodoje.
Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų.
Žemaičių muziejus „Alka“, veikiantis daugiau kaip devyniasdešimt metų, oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną. Dabar muziejaus fonduose yra sukaupta gausi eksponatų kolekcija. Šioje virtualioje parodoje pristatomi įvairiuose rinkiniuose saugomi eksponatai, į muziejų patekę vieni pirmųjų.
Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Margutis – gamtos prisikėlimo, gyvybės atsiradimo, gyvenimo atsinaujinimo, augmenijos gimimo, jos žydėjimo ir vaisingumo simbolis. Buvo tikima, kad margutis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogų jėgų. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė įvairiais raštais išrašytus kiaušinius.
Margučio raštai-ornamentai turėjo simbolines, magines reikšmes. Ant margučio išrašytos saulutės – kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams užtektų šviesos ir naktį, žalčio motyvas (S raidės ornamentas) – kad pabustų gyvybė, ratas – apsauga nuo piktųjų dvasių, trikampis – kad pakaktų vandens, būtų geras derlius, rombas su taškeliu viduryje simbolizavo vaisingumą, kvadratas – gyvenamąją vietą ir t. t. Margučio spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę: žalia reiškė augimą, sveikatą; juoda – žemę, gausumą, pilnatvę; mėlyna – dangų, palaimą; raudona – gimimą, gyvenimą, energiją, visko pradžią, vaisingumą, atgimimą; geltona, ruda – šviesą, derlių, šilumą.
-d1bf94524a245883f247bf6d50c360a2.jpg)
-7441bc2abe164b2edf13410992d4d11d.jpg)
Period: ~1832 – ~2000
Prisimenant buvusį Telšių apskrities viršininką Eugenijų Šalkauską (Šalkauskį), 2021 m. rugsėjo 25 d. minėjome 130-ąsias jo gimimo metines. Apskrities viršininku E. Šalkauskas buvo paskirtas 1929 m. lapkričio 1 d. Tų pačių metų lapkričio 15 d. laikraštyje „Žemaičių prietelius“ Nr. 46 (207) pasirodė pranešimas: „Naujas apskrities viršininkas. Telšių apskrities viršininku paskirtas atsargos vyresnysis leitenantas Eugenijus Šalkauskas, kilęs iš Šiaulių miesto. Girdėt, p. Viršininkas būsiąs visiems lengvai prieinamas ir rūpestingas apskrities šeimininkas. Jis tarp kita ko ypatingai kreipsiąs dėmesį į tai, kad apskritis kiek galima kultūriškai susitvarkytų.“ Būtent E. Šalkausko viršininkavimo Telšių apskrityje laikotarpiu buvo įkurtas ir „Alkos“ muziejus.
Virtualią parodą rengė rinkinio saugotoja-kuratorė Nijolė Laukytė ir muziejinių vertybių skaitmenintoja Loreta Norvaišienė
