Archeologai, kraštotyrininkai, muziejininkai, fotografai Vitas Valatka (1927–1977) ir Teresa Laimutė Valatkienė (1937–2018), kartu gyvenę, dirbę, ieškoję ir džiaugęsi atradimais. Abu savotiškos Žemaičių muziejaus „Alka“ legendos.
Abu traukė toks paslaptingas, mažai žinomas, įdomus archeologo darbas, ieškojimai. L. Valatkienė iš pradžių dalyvavo V. Valatkos vadovaujamose ekspedicijose, po jo mirties pati organizuodavo ekspedicijas ir žvalgymus. Kartu tyrinėjo Žemaitijos archeologinius paminklus: Žaduvėnų pilkapius ir Vembutų senkapį (abu Telšių r.) 1975 m., Kukių kapinyną (Mažeikių r.) 1976 m.

V. Valatka, meistriškai valdydamas pieštuką, pats piešė radinius, darė brėžinius, planus, abu rašė aprašus, užrašinėjo prisiminimus, fotografavo ekspedicijas, radinius, įvairias Lietuvos vietoves.

Ir viskas preciziškai tvarkingai ir tiksliai: nuo menkiausios radinio detalės iki užrašo ant fotografijos…
Minėdami Žemaičių muziejaus „Alka“ 90-metį, minėjome gražias abiejų muziejininkų gimimo sukaktis: Vitui Valatkai būtų – 95-eri, Teresai Laimutei Valatkienei – 85-eri. Virtualioje parodoje kviečiame prisiminti buvusius kolegas Vitą ir Laimutę Valatkas įvairiomis jų gyvenimo akimirkomis.

Parodą parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus muziejininkė-rinkinio saugotoja Nijolė Laukytė. Virtualioje erdvėje įgyvendino muziejininkė–skaitmenintoja Loreta Norvaišienė.

„Alka – tu kaip amžinybės lentyna, vieta nemirtingumui…“. Tokius žodžius muziejui skyrė Žemaičių Kalvarijoje gyvenęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, viename iš darbuotojams rašytų laiškų.

Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui: nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, nuo leidinių su atspausdintais eilėraščiais ir amžininkų prisiminimais iki renginių bei paminėjimų bukletų ir nuotraukų, dailininkų kūrinių.

Kiek rankų šilumos ir švelnumo įdėta mūsų Mamų rankdarbiuose: audiniuose, nėriniuose, siuvinėjimuose. Virtualioje parodoje „Mamos rankdarbiuose pražydusios gėlės“ pristatome siuvinėtų dekoratyvinių kampelių fragmentus.

Užgavėnės – žiemos palydų šventė, šurmuliuojanti 46-ą dieną iki Velykų. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Už persirengėlių krečiamas išdaigas niekas nepykdavo, vaišindavo juos mėsa, blynais, specialiai padarytu alumi.

Užgavėnės turėjo maginę, apeiginę reikšmę. Buvo sakoma, kad kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Tad ir jaunimas, ir seni sėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į laukus, lankydavo kitus kaimus. Kad derlius būtų didesnis, būtinai reikėdavo kuo dažniau išgriūti iš rogių ir pasivolioti sniege. Važiuojančiuosius žmonės stengdavosi aplieti vandeniu ir negauti nuo vadeliotojo botagu.