Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.
Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis, Vaitkus (vardas nežinomas).
Ne vienu vardu juos vadiname: arklys, žirgas, eržilas, kumelys, drigantas, kumelė, kumeliukas, kuinas. Mūsų kalboje išlikę ir seniausi indoeuropiečių arklių vardai – ašva ir ašvienis. Žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, ardėnų, ristūnai, trakėnai – tik kelios iš jų veislių.
Įvairiai apibūdinami ir pagal plauko spalvą: juodbėriai, bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, kaštani, juodi, balti...Niekada nebuvo vadinami rudais ar pilkais. Kai kuriais atvejais spalvos apibūdinimas buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas: Sartis, Juodbėris, Kaštanka...
Virtualioje parodoje „Žirgas ir žmogus“ kviečiame pamatyti skirtingu laikotarpiu fotografijose ir dokumentuose užfiksuotus žmogaus ir žirgo/arklio glaudaus ryšio momentus.
-d1bf94524a245883f247bf6d50c360a2.jpg)
Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).
Ona Purtokaitė mokėsi Telšiuose. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete gavo otolaringologijos specialybės diplomą, dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje vyr. asistente. Siekti medicinos mokslo aukštumų ją skatino brolis Adolfas Purtokas, baigęs chemiko-vaistininko specialybę, dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Higienos ir bakteriologijos katedroje asistentu, buvęs Lietuvos chemikų-vaistininkų draugijos pirmininku. Ona Purtokaitė teikė medicininę pagalbą ir Lietuvos kariuomenės kariams. Jos brolis Kazys Purtokas buvo Lietuvos kariuomenės inžinerijos majoras, telegrafo-telefonų kuopos vadas.
-7441bc2abe164b2edf13410992d4d11d.jpg)
Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX – XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai. Jų rankenos – įvairių formų, profiliuotos. Tarp ratinių, lovelinių ir srieginių grąžtų išsiskiria stilizuoti, puošti drožinėtais ornamentais alkūniniai grąžtai. Oblių forma ir dydis priklausė nuo paskirties: leistuvas, špuntaunykas arba špuntoblis, drėkstuvas. Jų korpusus dažnai puošdavo ornamentais, įrėždavo datas, inicialus, netgi tekstus. Virtualioje parodoje pristatome ir keletą rečiau sutinkamų įrankių: įrankį lankams ant kubilo užtraukti – gropą, įrankį lentoms žymėti – streikmušį, pjūkliuką durų varams išpjauti.
Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Tačiau kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį – nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, leidinių su jo atspausdintais eilėraščiais, amžininkų prisiminimais, renginių ir paminėjimų bukletais ir fotonuotraukomis, dailininkų kurtais kūriniais ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui.
Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje, mat tada siuvinėjimas buityje buvo itin populiarus. Virtualioje parodoje pristatome telšiškių ir miesto apylinkių gyventojų siuvinėtus kampelius.
