Žemaičių muziejus „Alka“

Svarbiausias Žemaitijos muziejus

Nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno

2023 m.  gruodžio 05  d.
Informacija apie Telšių ješivos darbo laiką
Dėl vykstančių iš anksto užsakytų renginių, gruodžio 8, 22 d. lankytojai bus priimami nustatytomis valandomis. Atsiprašome už nepatogumus.
2023 m.  gruodžio 01  d.
Paroda „Įsivaizduojant miestą: XIX a. Telšių planai ir žemėlapiai“
Sakralinio paveldo ekspozicjoje gruodžio 6 d. atidaroma paroda „Įsivaizduojant miestą: XIX a. Telšių planai ir žemėlapiai“ pristatymas. Švenčiant miesto gimtadienį, Žemaičių muziejus „Alka“ kviečia...
2023 m.  lapkričio 29  d.
Sakralinio paveldo ekspozicijoje – nauja ekskursija
Sakralinio paveldo ekspozicija – nuo šiol kviečia užsisakyti naują ekskursiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžiai: atvaizdai, vardai, stebuklai“.
2023 m.  lapkričio 27  d.
Paroda vyskupui Pranciškui Ramanauskui
Sakralinio paveldo ekspozicijoje pristatyta paroda, skirta vyskupo Pranciškaus Ramanausko 130-osioms gimimo metinėms atminti. Paroda veiks iki gruodžio 3 d.
2023 m.  lapkričio 26  d.
Kviečiame į leidinio „Mano tėviškė“ pristatymą
Lapkričio 29 d. 15 val. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyks Žemaičių muziejaus „Alka“ įgyvendinamo projekto ir knygos „Mano tėviškė“ pristatymas.
2023 m.  lapkričio 20  d.
Vyskupui Pranciškui Ramanauskui – 130
Nuo lapkričio 15 d. iki gruodžio 3 d. Sakralinio paveldo ekspozicijoje – paroda kviečianti prisiminti vyskupą Pranciškų Ramanauską.
2023 m.  gruodžio 06  d.
Paroda „Įsivaizduojant miestą: XIX a. Telšių planai ir žemėlapiai“
Sakralinio paveldo ekspozicjoje gruodžio 6 d. atidaroma paroda „Įsivaizduojant miestą: XIX a. Telšių planai ir žemėlapiai“...
2023 m.  lapkričio 29  d.
Projekto „Mano tėviškė“ pristatymas
Lapkričio 29 d. 15 val. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyks projekto ir knygos „Mano tėviškė“...
2023 m.  lapkričio 26  d.
Vyskupui Pranciškui Ramanauskui – 130
Kviečiame lapkričio 26 d. 11 val. į Sakralinio paveldo ekspoziciją, parodos „Vyskupui Pranciškui Ramanauskui – 130“ pristatymą.
2023 m.  lapkričio 24  d.
Doc. dr. Gvido Slah paskaita „Daiktai kalbantys apie žmones“
Asociacija „Vokiečių kalbos ir kultūros draugų klubas“ tęsia edukacinius užsiėmimus, susitikimus su profesionalais, galinčiais...
2023 m.  spalio 13  d.
Prof. Adomo Butrimo paskaita
Spalio 13 d. 16 val. Telšių ješivoje vyks VDA profesoriaus Adomo Butrimo paskaita „Seniausių Žemaitijos gyventojų kapų tyrimai...
2023 m.  rugsėjo 15  d.
Rugsėjo 15 d. – Europos paveldo dienos Telšiuose
Europos paveldo dienos – tarptautinis renginys skirtas kultūros paveldo pažinimui ir aktualizavimui.
Virtualios parodos
Medalio menas: nuo kunigaikščio iki močiutės
Žemaičių muziejus „Alka“ – nuo šiol naujoje interaktyvioje Google Arts & Culture platformoje. Google Arts & Culture –platforma, kuri atveria tarptautinį kultūros ir meno lobyną, vienija kelis tūkstančius pasaulio muziejų ir kviečia patirti virtualias jų kolekcijas.

Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Blaivybės leidinių paroda „Apie blaivystę“
Blaivybės judėjimas, kaip visuomeninis reiškinys susiformavo XIX a. viduryje, nors pavienių bandymųmokyti žmonės saikingai vartoti alkoholį būta ir anskčiau. Pirmasis leidinys blaivybės tema „Veikalas apie girtavimą“(„Dzielo o pijanstwie“) išleistas 1818 m., lenkų kalba, jo autorius žemaitis medicinos ir filosofijos mokslų daktaras Jokūbas Šimkevičius. Kiek vėliau 1846 m. Šiaulių klebonas, Varnių gydytojo sūnus Ignacas Štachas ir Šiaulėnų klebonas Kybartas ėmė kviesti žmones prisilaikyti blaivybės ir juos registravo. Tai buvo tarsi pirmosios blaivybės draugijos. Turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis, kuomet 1858 m. spalio mėn. pirmąjį blaivybės laišką paskelbdamas vysk. Motiejus Valančiaus pradėjo plataus masto blaivybės judėjimą. Vyskupas gebėjo į šį judėjimą įtraukti kunigus, rašto žmones, valstiečius ir kai kuriuos dvarininkus. Bendros pastangos
buvo vaisingos.
Virtualios parodos „Apie blaivybę“  tikslas – suteikti galimybę virtualiems lankytojams išvysti nors nedidelę Blaivybės rinkinio dalį, eksponuotą 2017 m. parodoje „Blaivystės sąjūdžio ištakos“.
Senoji liaudies skulptūra: angelai

Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.

Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis, Vaitkus (vardas nežinomas).

Žirgas ir žmogus

Ne vienu vardu juos vadiname: arklys, žirgas, eržilas, kumelys, drigantas, kumelė, kumeliukas, kuinas. Mūsų kalboje išlikę ir seniausi indoeuropiečių arklių vardai – ašva ir ašvienis. Žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, ardėnų, ristūnai, trakėnai – tik kelios iš jų veislių.

Įvairiai apibūdinami ir pagal plauko spalvą: juodbėriai, bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, kaštani, juodi, balti...Niekada nebuvo vadinami rudais ar pilkais. Kai kuriais atvejais spalvos apibūdinimas buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas: Sartis, Juodbėris, Kaštanka...

Virtualioje parodoje „Žirgas ir žmogus“ kviečiame pamatyti skirtingu laikotarpiu fotografijose ir dokumentuose užfiksuotus žmogaus ir žirgo/arklio glaudaus ryšio momentus.

Senosios knygos fondo turtai
Žemaičių tarmei susiformuoti ir jai įsitvirtinti padėjo XVIII–XIX a. žemaičių inteligentai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kiti. Labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių tarmės pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).



Prisimenant gydytoją Oną Purtokaitę
Prieš 120 metų, liepos 27 d. Varnių vls., Gomalių kaime, pasiturinčių, išsilavinusių ūkininkų Adolfo ir Konstancijos Purtokų šeimoje gimė dukra Ona, vėliau tapusi pirmąja moterimi otolaringologe Lietuvoje ir garsia gydytoja visoje Žemaitijoje.

Ona Purtokaitė mokėsi Telšiuose. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete gavo otolaringologijos specialybės diplomą, dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje vyr. asistente. Siekti medicinos mokslo aukštumų ją skatino brolis Adolfas Purtokas, baigęs chemiko-vaistininko specialybę, dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Higienos ir bakteriologijos katedroje asistentu, buvęs Lietuvos chemikų-vaistininkų draugijos pirmininku. Ona Purtokaitė teikė medicininę pagalbą ir Lietuvos kariuomenės kariams. Jos brolis Kazys Purtokas buvo Lietuvos kariuomenės inžinerijos majoras, telegrafo-telefonų kuopos vadas.
Praėjusio šimtmečio dailidės įrankiai

Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX – XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai. Jų rankenos – įvairių formų, profiliuotos. Tarp ratinių, lovelinių ir srieginių grąžtų išsiskiria stilizuoti, puošti drožinėtais ornamentais alkūniniai grąžtai. Oblių forma ir dydis priklausė nuo paskirties: leistuvas, špuntaunykas arba špuntoblis, drėkstuvas. Jų korpusus dažnai puošdavo ornamentais, įrėždavo datas, inicialus, netgi tekstus. Virtualioje parodoje pristatome ir keletą rečiau sutinkamų įrankių: įrankį lankams ant kubilo užtraukti – gropą, įrankį lentoms žymėti – streikmušį, pjūkliuką durų varams išpjauti.

Nesusitikę bet siela artimi: Vytautas Mačernis ir Konstantinas Bružas
„Alka – tu kaip amžinybės lentyna, vieta nemirtingumui...“ Tokiais žodžiais, viename iš laiškų, rašytų darbuotojams, muziejų vadino Žemaičių Kalvarijoje gyvenęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.

Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Tačiau kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį – nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, leidinių su jo atspausdintais eilėraščiais, amžininkų prisiminimais, renginių ir paminėjimų bukletais ir fotonuotraukomis, dailininkų kurtais kūriniais ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui.
Mamos rankdarbiuose pražydusios gėlės
Siuvinėjimas nuo seno buvo populiarus Lietuvoje. XIX a. tai buvo bajorių ir miestiečių užsiėmimas, XX a. 1 p. siuvinėjimo buvo mokoma gimnazijose ir specialiuose kursuose. Siuvinėta lininiais, medvilniniais ir šilkiniais siūlais. Siuvinėjimo raštai platinti albumuose „Sodžiaus menas“, periodiniuose leidiniuose. Turėtais trafaretais siuvinėtojos dalindavosi tarpusavyje.

Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje, mat tada siuvinėjimas buityje buvo itin populiarus. Virtualioje parodoje pristatome telšiškių ir miesto apylinkių gyventojų siuvinėtus kampelius.