Dažniausiai pristatydami senas nuotraukas kalbame apie jose esančius asmenis, istorinį kontekstą, bet gerokai rečiau – apie įprastus, jose matomus kasdienius daiktus. Ši virtuali paroda kviečia pažvelgti į XX amžiaus pirmosios pusės gyvenimą per fotografijose užfiksuotą motociklo fenomeną – ne tik kaip technikos pažangos, bet ir kaip šalies modernumo, asmens socialinio statuso ir savotiško pasididžiavimo, laisvalaikio praleidimo objektą ar net priemonę, padedančią lengviau išgyventi tenkančius sunkumus.
Šiandien įprasta dvirates transporto priemones sieti su pramoga ir laisvalaikiu, tačiau taip buvo ne visada. Jei tarpukario Lietuvoje motociklas dažnai reiškė progresą ir tam tikrą prestižą – juo naudojosi kariškiai, policijos pareigūnai, valstybės tarnautojai ir keliautojai, tai vėlyvesniame sovietinės okupacijos kontekste motociklas įgauna kiek kitą prasmę – Vakarų Europoje asmeniniam šeimos automobiliui vis labiau tampant savaime suprantamu, o motociklams – labiau hobio ir rekreacijos objektu, sovietinė ekonomika bando kompensuoti asmeninio transporto trūkumą lengviau pagaminamais ir prižiūrimais, bet kartu ir menko patikimumo bei ilgaamžiškumo motociklais. Pastarieji dažnu atveju dar ir sukomplektuojami su priekaba, kas leidžia ne tik vežti papildomą keleivį, bet kartu ir supaprastina manevravimą prastos dangos, slidžiais keliais bei leidžia užtikrinti bazinius savininko logistikos poreikius. Neretas vaizdas, kai grakštų motociklo siluetą ima gadinti iš lopšio kyšantis bulvių maišas, lentgaliai sodui ar kitas vežamas krovinys.
Žemaičių muziejus „Alka“ kviečia apsilankyti XX a. pradžios atvirlaiškių parodoje „Ji ir Jis“, kurioje pristatoma muziejaus rinkiniuose saugomos atvirukų kolekcijos dalis, atskleidžianti ano laikmečio moters ir vyro santykius, jausmų raišką ir bendravimo kultūrą.
XX a. pradžioje atvirukai buvo viena populiariausių bendravimo priemonių. Jie perduodavo ne tik žinią, bet ir emociją – tapdavo trumpais meilės laiškais, sveikinimais ar jautriais prisiminimais. Dažnai atvirukai su įsimylėjėlių poromis buvo siunčiami mylimiems žmonėms, draugams ar draugėms, prisipažįstant meilėje, palaikant artimą ryšį ar net pranešant apie išsiskyrimą.
Parodoje eksponuojami atvirukai išleisti Vokietijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Leidėjai naudojo meninę fotografiją, o leidiniai buvo spausdinami kokybiškose to meto spaustuvėse, todėl pasižymėjo estetišku ir puošniu apipavidalinimu. Atvirukų autoriai nežinomi.
Ne mažiau vertinga ir kita atvirukų pusė – autentiški įrašai, adresai, pašto ženklai bei antspaudai. Jie atskleidžia ano laikmečio rašyseną, kalbą ir bendravimo tradicijas. Reversuose išlikę įrašai lietuvių ir lenkų kalbomis, o keletas jų parašyti žemaičių kalba.
Dalis atvirukų buvo siunčiami švenčių progomis – sveikinant su Šv. Velykomis ar Šv. Kalėdomis. Šiandien jie tampa ne tik vizualiais istorijos liudininkais, bet ir jautriais pasakojimais apie žmonių tarpusavio ryšius, jausmus ir kasdienio bendravimo kultūrą prieš daugiau nei šimtą metų.
Parodos kūrėja – Regina Bartkienė.
-0fe79f172c75f4ffbe206e3904399b4c.jpeg)
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinį praturtina gausi buitinės keramikos kolekcija: įvairūs lipdyti ir žiesti, glazūruoti ir neglazūruoti indai – ąsočiai, puodynės, lėkštės, vazos, žvakidės, taip pat indeliai švęstam vandeniui. Keramika buvo naudojama maistui, pienui, gėrimams, žibalui ar tepalams laikyti.
Dalis indų buvo apvynioti tošimi, šaknimis ar vielomis – tai saugojo nuo įtrūkimų, stiprino ir palengvino nešimą, padėjo ilgiau išlaikyti šilumą. Indai dekoruoti ornamentais, lipdiniais, dažnai glazūruoti, kartais – tik iš dalies.
Vertingiausi eksponatai atkeliavo iš Juzefo Perkovskio kolekcijos ir įvairių Žemaitijos vietovių. Kviečiame pasigrožėti XIX–XX a. vidurio buities keramika, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, atvirukas įgavo ir simbolinę galią: jis tapo gyvu liudijimu besikuriančios valstybės, miestų ir žmonių kasdienybėje. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkiniuose saugoma gausi atvirukų ir atvirlaiškių kolekcija leidžia pažinti praėjusį laikotarpį. Ant jų – laikinosios sostinės Kauno – gatvės, Palangos kopos, Nidos smėlynai, piliakalniai, maldos ir poilsio namai. Kiekvienas vaizdas – lyg praverta langinė į šalies krašto istoriją, kultūrą, urbanistinį veidą.
Ne mažiau kalbūs ir užrašai atviruko reverse. Jame – gyvenimo fragmentai ir linkėjimai, rašysenos vingiai, adresai, pašto spaudai...
Virtualioje parodoje „Tarpukario Lietuva atvirlaiškiuose“ pristatoma kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912–2005) iš Žemaičių Kalvarijos gyventojų 1920–1940 m. surinktos kolekcijos dalis su Lietuvos vaizdais. Atvirukus leido J. Jasvoino leidykla Kaune (1926–1930 m.), Paulina Mongirdaitė (Palanga), Mickevičiaus knygynas Palangoje, Kunkio knygynas Klaipėdoje, Ignas Stropus (XX a. 3–4 deš.), fotografas S. Petrauskas (Ylakiai, Seda).
Paroda kviečia susipažinti su viena reikšmingiausių religinės praktikos tradicijų Lietuvoje – Didžiaisiais Žemaičių Kalvarijos atlaidais, kurių ištakos siekia XVII a. vidurį. Įkvėptus Jeruzalės, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų miestelyje, dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje, įrengė Kristaus kančios kelią – Kalvarijų kalnus. Per dvejus metus pastatyta devyniolika koplyčių, įrengta dvidešimt Kryžiaus kelio stočių, o pati vieta netruko įgyti stebuklingos šventovės statusą.
Pristatome Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkiniuose saugomus eksponatus – maldaknyges su giedojimams skirtomis giesmėmis (vadinamaisiais Kalnais), religinius leidinius, atvirukus, bukletus ir kitus istorinius liudijimus, menančius gyvą ir giliai įsišaknijusią piligrimystės tradiciją. Šie eksponatai atskleidžia ne tik dominikonų veiklą, jų sukurtą ir išverstą liturginę medžiagą, bet ir tikinčiųjų pastangas išlaikyti tradiciją net sovietinės priespaudos metais, kai procesijos buvo draudžiamos, o šventės vyko slapta, šeimų ar mažų grupelių maldomis.
Išlikusi ir muziejuje saugoma medžiaga liudija dvasinį atsparumą, kultūrinį tapatumą ir tikėjimo galią, daugiau nei 380 metų telkusią piligrimus iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių.
Kviečiame susipažinti su Žemaičių Kalvarijos istorija ir pamatyti šios gyvos religinės tradicijos ženklus virtualioje parodoje.
Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų.
Žemaičių muziejus „Alka“, veikiantis daugiau kaip devyniasdešimt metų, oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną. Dabar muziejaus fonduose yra sukaupta gausi eksponatų kolekcija. Šioje virtualioje parodoje pristatomi įvairiuose rinkiniuose saugomi eksponatai, į muziejų patekę vieni pirmųjų.
Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Margutis – gamtos prisikėlimo, gyvybės atsiradimo, gyvenimo atsinaujinimo, augmenijos gimimo, jos žydėjimo ir vaisingumo simbolis. Buvo tikima, kad margutis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogų jėgų. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė įvairiais raštais išrašytus kiaušinius.
Margučio raštai-ornamentai turėjo simbolines, magines reikšmes. Ant margučio išrašytos saulutės – kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams užtektų šviesos ir naktį, žalčio motyvas (S raidės ornamentas) – kad pabustų gyvybė, ratas – apsauga nuo piktųjų dvasių, trikampis – kad pakaktų vandens, būtų geras derlius, rombas su taškeliu viduryje simbolizavo vaisingumą, kvadratas – gyvenamąją vietą ir t. t. Margučio spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę: žalia reiškė augimą, sveikatą; juoda – žemę, gausumą, pilnatvę; mėlyna – dangų, palaimą; raudona – gimimą, gyvenimą, energiją, visko pradžią, vaisingumą, atgimimą; geltona, ruda – šviesą, derlių, šilumą.
Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.
Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis, Vaitkus (vardas nežinomas).
Ne vienu vardu juos vadiname: arklys, žirgas, eržilas, kumelys, drigantas, kumelė, kumeliukas, kuinas. Mūsų kalboje išlikę ir seniausi indoeuropiečių arklių vardai – ašva ir ašvienis. Žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, ardėnų, ristūnai, trakėnai – tik kelios iš jų veislių.
Įvairiai apibūdinami ir pagal plauko spalvą: juodbėriai, bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, kaštani, juodi, balti...Niekada nebuvo vadinami rudais ar pilkais. Kai kuriais atvejais spalvos apibūdinimas buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas: Sartis, Juodbėris, Kaštanka...
Virtualioje parodoje „Žirgas ir žmogus“ kviečiame pamatyti skirtingu laikotarpiu fotografijose ir dokumentuose užfiksuotus žmogaus ir žirgo/arklio glaudaus ryšio momentus.
-d1bf94524a245883f247bf6d50c360a2.jpg)
Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).
Ona Purtokaitė mokėsi Telšiuose. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete gavo otolaringologijos specialybės diplomą, dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje vyr. asistente. Siekti medicinos mokslo aukštumų ją skatino brolis Adolfas Purtokas, baigęs chemiko-vaistininko specialybę, dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Higienos ir bakteriologijos katedroje asistentu, buvęs Lietuvos chemikų-vaistininkų draugijos pirmininku. Ona Purtokaitė teikė medicininę pagalbą ir Lietuvos kariuomenės kariams. Jos brolis Kazys Purtokas buvo Lietuvos kariuomenės inžinerijos majoras, telegrafo-telefonų kuopos vadas.
-7441bc2abe164b2edf13410992d4d11d.jpg)
Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX – XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai. Jų rankenos – įvairių formų, profiliuotos. Tarp ratinių, lovelinių ir srieginių grąžtų išsiskiria stilizuoti, puošti drožinėtais ornamentais alkūniniai grąžtai. Oblių forma ir dydis priklausė nuo paskirties: leistuvas, špuntaunykas arba špuntoblis, drėkstuvas. Jų korpusus dažnai puošdavo ornamentais, įrėždavo datas, inicialus, netgi tekstus. Virtualioje parodoje pristatome ir keletą rečiau sutinkamų įrankių: įrankį lankams ant kubilo užtraukti – gropą, įrankį lentoms žymėti – streikmušį, pjūkliuką durų varams išpjauti.
Prisimenant buvusį Telšių apskrities viršininką Eugenijų Šalkauską (Šalkauskį), 2021 m. rugsėjo 25 d. minėjome 130-ąsias jo gimimo metines. Apskrities viršininku E. Šalkauskas buvo paskirtas 1929 m. lapkričio 1 d. Tų pačių metų lapkričio 15 d. laikraštyje „Žemaičių prietelius“ Nr. 46 (207) pasirodė pranešimas: „Naujas apskrities viršininkas. Telšių apskrities viršininku paskirtas atsargos vyresnysis leitenantas Eugenijus Šalkauskas, kilęs iš Šiaulių miesto. Girdėt, p. Viršininkas būsiąs visiems lengvai prieinamas ir rūpestingas apskrities šeimininkas. Jis tarp kita ko ypatingai kreipsiąs dėmesį į tai, kad apskritis kiek galima kultūriškai susitvarkytų.“ Būtent E. Šalkausko viršininkavimo Telšių apskrityje laikotarpiu buvo įkurtas ir „Alkos“ muziejus.
Virtualią parodą rengė rinkinio saugotoja-kuratorė Nijolė Laukytė ir muziejinių vertybių skaitmenintoja Loreta Norvaišienė
Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Tačiau kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį – nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, leidinių su jo atspausdintais eilėraščiais, amžininkų prisiminimais, renginių ir paminėjimų bukletais ir fotonuotraukomis, dailininkų kurtais kūriniais ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui.
Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje, mat tada siuvinėjimas buityje buvo itin populiarus. Virtualioje parodoje pristatome telšiškių ir miesto apylinkių gyventojų siuvinėtus kampelius.
