Žemaičių muziejus „Alka“

Svarbiausias Žemaitijos muziejus

Nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno

2024 m.  birželio 18  d.
Žemaičių kaimo muziejuje – priešistorės grožio paieškos
Žemaičių kaimo muziejuje vyko Europos archeologijos dienų renginys „Ornamentas: kaip kūrė grožį priešistorėje?“.
2024 m.  birželio 07  d.
Paroda „Telšių senojo miesto paslaptys“
Birželio 7 d. (penktadienį) 14 val. kviečiame į Žemaičių muziejaus „Alka“ parodos „Telšių senojo miesto paslaptys“ pristatymą Telšių ješivoje (Iždinės g. 11, Telšiai).
2024 m.  birželio 03  d.
Lankytojams atidarytas Žemaičių vyskupystės muziejus
Varniuose po keletą metų trukusių rekonstrukcijos darbų duris lankytojams atvėrė Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys – Žemaičių vyskupystės muziejus.
2024 m.  gegužės 20  d.
Žemaitiška gyvybė: nuo įkyraus kuisio iki nagingiausio amatininko
Minint Europos muziejų naktį, Žemaičių kaimo muziejus trečiąjį kartą pakvietė į amatų ir kulinarinio paveldo šventę „Žemaitiu gīvastis“.
2024 m.  gegužės 13  d.
Žemaičių muziejuje „Alka“ – gyvastimi pulsuojanti Europos muziejų naktis
Net du skirtingi renginiai laukia Žemaičių muziejaus „Alka“ lankytojų jau šį šeštadienį, gegužės 18 d., minint Europos muziejų naktį!
2024 m.  balandžio 30  d.
Žemaičių kaimo muziejaus – vasaros sezono atidarymas
Jau gegožės 1 d. Žemaitiu kaima moziejos atver longinės, atkel vartus ėr atėdara truobas vasarā.
2024 m.  birželio 28  d.
Paskaita „Lietuvos Statutai – Renesanso teisės fenomenas“
Paskaita vyks birželio 28 d. 13 val. Žemaičių vyskupystės muziejuje (S.Daukanto g. 6, Varniai).
2024 m.  birželio 25  d.
Medalio meno paroda „VIRTUS: kam skirti šlovės trimitai?“
Paroda Žemaičių vyskupystės muziejuje (S. Daukanto g. 6, Varniai) veiks birželio 25-30 dienomis.
2024 m.  birželio 14  d.
Europos archeologijos dienos 2024
Paskaitos, edukacijos, pokalbiai ir diskusijos su archeologais bei rekonstruktoriais nukels vienai dienai į paslaptingą...
2024 m.  birželio 13  d.
Poezijos, muzikos, pokalbių vakaras „Bijūnams žydint“
Birželio 13 d. 18 val. Žemaičių kaimo muziejuje žydintys bijūnai kviečia tradiciškai susiburti!
2024 m.  gegužės 18  d.
Amatū ėr kolėnarėnė pavelda švėntė ŽEMAITIU GĪVASTIS 2024
Gegožės 18 d. nu 16 adīnas Žemaitiu kaima moziejou vīks amatū ėr kolėnarėnė pavelda švėntė „Žemaitiu gīvastis“.
2024 m.  gegužės 18  d.
Telšių ješivoje – Muziejų naktis su kinofilmais iš Izraelio
Gegužės 18 d., šeštadienį, Telšių ješivoje bus rodomi trys kinofilmai 15.00, 17.00, 19.00 valandomis.
Virtualios parodos
Kas ant margučio išrašyta

Margutis – gamtos prisikėlimo, gyvybės atsiradimo, gyvenimo atsinaujinimo, augmenijos gimimo, jos žydėjimo ir vaisingumo simbolis. Buvo tikima, kad margutis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogų jėgų. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė įvairiais raštais išrašytus kiaušinius.
Margučio raštai-ornamentai turėjo simbolines, magines reikšmes. Ant margučio išrašytos saulutės – kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams užtektų šviesos ir naktį, žalčio motyvas (S raidės ornamentas) – kad pabustų gyvybė, ratas – apsauga nuo piktųjų dvasių, trikampis – kad pakaktų vandens, būtų geras derlius, rombas su taškeliu viduryje simbolizavo vaisingumą, kvadratas – gyvenamąją vietą ir t. t. Margučio spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę: žalia reiškė augimą, sveikatą; juoda – žemę, gausumą, pilnatvę; mėlyna – dangų, palaimą; raudona – gimimą, gyvenimą, energiją, visko pradžią, vaisingumą, atgimimą; geltona, ruda – šviesą, derlių, šilumą.

Užgavėnių ličynos iš Žemaitijos
Užgavėnės – žiemos palydų šventė, šurmuliuojanti 46-ą dieną iki Velykų. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Už persirengėlių krečiamas išdaigas niekas nepykdavo, vaišindavo juos mėsa, blynais, specialiai padarytu alumi.
Užgavėnės turėjo maginę, apeiginę reikšmę. Buvo sakoma, kad kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Tad ir jaunimas, ir seni sėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į laukus, lankydavo kitus kaimus. Kad derlius būtų didesnis, būtinai reikėdavo kuo dažniau išgriūti iš rogių ir pasivolioti sniege. Važiuojančiuosius žmonės stengdavosi aplieti vandeniu ir negauti nuo vadeliotojo botagu.
Iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių: pirmieji eksponatai
Idėja Telšiuose turėti muziejų brendo nuo 1923 m. gruodžio 29 dienos. Telšių švietimo srities darbuotojų rašte Lietuvos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui argumentuojama: „Radome reikalingu kuo greičiausiai įkurti Telšių muziejų, nes pradžios mokyklos mokytojai ir šiaip žmonės turi daug gerų, muziejui tinkamų daiktų, kurie priešingame atsilikime gali žūti ir tuomet pačių kraštas turės daug nuostolių“.

Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų.

Žemaičių muziejus „Alka“, veikiantis daugiau kaip devyniasdešimt metų, oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną. Dabar muziejaus fonduose yra sukaupta gausi eksponatų kolekcija. Šioje virtualioje parodoje pristatomi įvairiuose rinkiniuose saugomi eksponatai, į muziejų patekę vieni pirmųjų.
Medalio menas: nuo kunigaikščio iki močiutės
Žemaičių muziejus „Alka“ – nuo šiol naujoje interaktyvioje Google Arts & Culture platformoje. Google Arts & Culture –platforma, kuri atveria tarptautinį kultūros ir meno lobyną, vienija kelis tūkstančius pasaulio muziejų ir kviečia patirti virtualias jų kolekcijas.

Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Blaivybės leidinių paroda „Apie blaivystę“
Blaivybės judėjimas, kaip visuomeninis reiškinys susiformavo XIX a. viduryje, nors pavienių bandymųmokyti žmonės saikingai vartoti alkoholį būta ir anskčiau. Pirmasis leidinys blaivybės tema „Veikalas apie girtavimą“(„Dzielo o pijanstwie“) išleistas 1818 m., lenkų kalba, jo autorius žemaitis medicinos ir filosofijos mokslų daktaras Jokūbas Šimkevičius. Kiek vėliau 1846 m. Šiaulių klebonas, Varnių gydytojo sūnus Ignacas Štachas ir Šiaulėnų klebonas Kybartas ėmė kviesti žmones prisilaikyti blaivybės ir juos registravo. Tai buvo tarsi pirmosios blaivybės draugijos. Turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis, kuomet 1858 m. spalio mėn. pirmąjį blaivybės laišką paskelbdamas vysk. Motiejus Valančiaus pradėjo plataus masto blaivybės judėjimą. Vyskupas gebėjo į šį judėjimą įtraukti kunigus, rašto žmones, valstiečius ir kai kuriuos dvarininkus. Bendros pastangos
buvo vaisingos.
Virtualios parodos „Apie blaivybę“  tikslas – suteikti galimybę virtualiems lankytojams išvysti nors nedidelę Blaivybės rinkinio dalį, eksponuotą 2017 m. parodoje „Blaivystės sąjūdžio ištakos“.
Senoji liaudies skulptūra: angelai

Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.

Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis, Vaitkus (vardas nežinomas).

Žirgas ir žmogus

Ne vienu vardu juos vadiname: arklys, žirgas, eržilas, kumelys, drigantas, kumelė, kumeliukas, kuinas. Mūsų kalboje išlikę ir seniausi indoeuropiečių arklių vardai – ašva ir ašvienis. Žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, ardėnų, ristūnai, trakėnai – tik kelios iš jų veislių.

Įvairiai apibūdinami ir pagal plauko spalvą: juodbėriai, bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, kaštani, juodi, balti...Niekada nebuvo vadinami rudais ar pilkais. Kai kuriais atvejais spalvos apibūdinimas buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas: Sartis, Juodbėris, Kaštanka...

Virtualioje parodoje „Žirgas ir žmogus“ kviečiame pamatyti skirtingu laikotarpiu fotografijose ir dokumentuose užfiksuotus žmogaus ir žirgo/arklio glaudaus ryšio momentus.

Senosios knygos fondo turtai
Žemaičių tarmei susiformuoti ir jai įsitvirtinti padėjo XVIII–XIX a. žemaičių inteligentai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kiti. Labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių tarmės pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).



Prisimenant gydytoją Oną Purtokaitę
Prieš 120 metų, liepos 27 d. Varnių vls., Gomalių kaime, pasiturinčių, išsilavinusių ūkininkų Adolfo ir Konstancijos Purtokų šeimoje gimė dukra Ona, vėliau tapusi pirmąja moterimi otolaringologe Lietuvoje ir garsia gydytoja visoje Žemaitijoje.

Ona Purtokaitė mokėsi Telšiuose. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete gavo otolaringologijos specialybės diplomą, dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje vyr. asistente. Siekti medicinos mokslo aukštumų ją skatino brolis Adolfas Purtokas, baigęs chemiko-vaistininko specialybę, dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Higienos ir bakteriologijos katedroje asistentu, buvęs Lietuvos chemikų-vaistininkų draugijos pirmininku. Ona Purtokaitė teikė medicininę pagalbą ir Lietuvos kariuomenės kariams. Jos brolis Kazys Purtokas buvo Lietuvos kariuomenės inžinerijos majoras, telegrafo-telefonų kuopos vadas.
Praėjusio šimtmečio dailidės įrankiai

Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX – XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai. Jų rankenos – įvairių formų, profiliuotos. Tarp ratinių, lovelinių ir srieginių grąžtų išsiskiria stilizuoti, puošti drožinėtais ornamentais alkūniniai grąžtai. Oblių forma ir dydis priklausė nuo paskirties: leistuvas, špuntaunykas arba špuntoblis, drėkstuvas. Jų korpusus dažnai puošdavo ornamentais, įrėždavo datas, inicialus, netgi tekstus. Virtualioje parodoje pristatome ir keletą rečiau sutinkamų įrankių: įrankį lankams ant kubilo užtraukti – gropą, įrankį lentoms žymėti – streikmušį, pjūkliuką durų varams išpjauti.

Nesusitikę bet siela artimi: Vytautas Mačernis ir Konstantinas Bružas
„Alka – tu kaip amžinybės lentyna, vieta nemirtingumui...“ Tokiais žodžiais, viename iš laiškų, rašytų darbuotojams, muziejų vadino Žemaičių Kalvarijoje gyvenęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.

Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Tačiau kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį – nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, leidinių su jo atspausdintais eilėraščiais, amžininkų prisiminimais, renginių ir paminėjimų bukletais ir fotonuotraukomis, dailininkų kurtais kūriniais ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui.
Mamos rankdarbiuose pražydusios gėlės
Siuvinėjimas nuo seno buvo populiarus Lietuvoje. XIX a. tai buvo bajorių ir miestiečių užsiėmimas, XX a. 1 p. siuvinėjimo buvo mokoma gimnazijose ir specialiuose kursuose. Siuvinėta lininiais, medvilniniais ir šilkiniais siūlais. Siuvinėjimo raštai platinti albumuose „Sodžiaus menas“, periodiniuose leidiniuose. Turėtais trafaretais siuvinėtojos dalindavosi tarpusavyje.

Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje, mat tada siuvinėjimas buityje buvo itin populiarus. Virtualioje parodoje pristatome telšiškių ir miesto apylinkių gyventojų siuvinėtus kampelius.