Naujienos

2024 m.  balandžio 24  d.

Algirdas Kazragis – žemaitiškuose tekstuose ir Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvuose

Prieš 55 metus, 1969 metų balandžio 24 dieną, saulei šildant įšalusią žemę, Žemaitija neteko poeto, prozininko ir žurnalisto Algirdo Kazragio. Jo gyvenimas – tik 40 pavasarių, o kūrybinis palikimas – net 200 apsakymų, apybraižų, humoreskų, pjesių. Ir daugybė eilėraščių, išsibarsčiusių archyvinių dokumentų ir dienraščių puslapiuose, kurių niekas net nebandė suskaičiuoti. Tik nedidelė jo kūrybinio palikimo dalis buvo publikuota. Pristatome Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomą telšiškio kūrybinį palikimą. Jį perdavė žmona Audronė Kazragienė.

Publikuoti trukdžiusi sovietinė cenzūra

1968 m. pasirodė pirmoji Algirdo Kazragio knyga – apybraižų rinkinėlis „Žemaičių kalneliais“, o prieš pat mirtį – vaikystės prisiminimų knygelė „Ką slepia gelmė“. Pageltusiuose periodinės spaudos puslapiuose likusius žurnalistinius reportažus, humoreskas, eilėraščius užklojo užmaršties dulkės. Kai kurių pjesių ir sceninių vaizdelių turinys šiandien gal ir nebeaktualus, bet primena sovietmečio laikus, kai mokėmės skaityti „tarp eilučių“ ir tik humoro pagalba buvo leidžiama kritikuoti sovietinės santvarkos ydas.

Algirdas Kazragis būtų rašęs žemaičių kalba, jei tik sovietinė cenzūra būtų leidusi tai spausdinti. Jo žemaitiški eilėraščiai plito kaip tautosaka, o keletas žemaitiškų prozos kūrinėlių pasislėpė tarp lietuviškai parašytų tekstų. Vienas jų, rankraštyje pavadintas „Keliuonė i Trīškius“, vėliau pervadintas „Mūsa keliuonės“, galiausiai mašinraščiu atspausdintas pavadinimu „Vėskas mainuos. Sēna žemaitė pasakuojėms“ kviečia nusikelti į 1967 metų vidurvasarį ir pakeliauti po Telšių rajono apylinkes.

Vėskas mainuos. Sena žemaitė pasakuojėms

Eso nebjauns žemaitis – ėr pražėlės, ėr praplėkės. Nu sena sakuoma: žėlė galvuo – velns oudeguo! Rasintas ė tēp. Patīs rokoukėt: mona tievalē abodo ėš Loukės parakvėjės, i Telšius liuob atbrazdietė metūs sīkė, ė vėskas. Par vėsa omželio daugiau nieka nematė. Ne kažėn kor nupolsi, palaikė komėlatė toriedams.

Vuo aš eso didis nepasieda – tasgaties, kuožna sobata ė nedielės dėina tronkaus pu rajuona. Tēp tuoki mėslė i galva ėlinda – rek pasėveizietė, kāp kėtė pašalē atruoda, kāp žmuonės kėtor given. Vuo kas mon: ni vakā mažė, ni pati Petruonė unt luovas. Abodo gaunam pėnsėjės, gīvenam ba dėdėliū rūpesniu. Tatā vedo so Petruonelė ė važioujau vėsor. Jau buvuom Varniūs. Ė tėn dabā vėinė mūrā, kāp Telšiūs. Atvažiavė rīta mēta, lig pėitu apvakščiuojuov vėsus pašalius: ė kor puonā žmuonis konkėna tuo koncėntracinie stuovīkluo, ė kor omžėna atilsė vīskops Muotiejos Valončios gīvena. Bovuov solindė ėr i sklepa mūrinie Vārniu bažnīčiuo. Tuoki muotriškelė davė žvakės galioka, padiejė atkeltė sunkės oužoulėnės lėntas pri didžiuojė altuoriaus. No ėr leidamuos kāp i kapū doubė: vėsor tomsībė, šalt... Mona Peruonelė sogruobė mon ož ronkas ėr nebipalēd, kāp priš ketorės dešimtės mētu, kad liuobau eitė nomėi ėš tonciaus... Tamė sklepė do grabā, unt katrū vėršaus – stėklos. Prikėšuov ė vedo nuosis. Tūsė grabūsė – do vīskopā Gėidrātē. Vėins sovėsam pažīstams, jie būtumi gīva matės. Ontros – apgedės. Gol sau pajoudavė. „Nedouk pondėivė, – mėslėjo, – jie atsėkeltomėt... Išvīdė rauduonas vieliavas, pajotė, kad senē nebier carū ėr puonu, tujau bridinkt ėš vėsa augoma, ėr amėn aleliuja ontra karta. Goliekėt, vīskopalē, spakainē, vuo mas retkartēs pasėveiziesem i jumis, ėr vėsėms tēp bus geriau.“

Atejos pėitū laikou, nudruožiev i Varniu restuorana. Pajiediev tēp tėktā. Petruonė sriebė šaltibarštius sovėsam atsėvėipusi. No ė kāp neatsėvėipsi: ne srioba, vuo kažkuoks bizalielis – rūgštībė, vuo žalesū – kāp ont jouka... Tatā ne nomūs, Petruonelės vėrta sriobelė.

– No kāp, Jūzapa, nesok gruobu? – teiraujės monuojė.

– Ėk, ėk, – sakau, – jau tuoki sriobalīnė! To, Petruonelė, galietomi kuokė nedielė če pabūtė ož kokuorio, pamuokītomi, kāp skanē vėrtė...

– Muok ėr anuos. Nabėjuok, patės tuokė bizala nesreb...

Nekou geresnė bova ėr kutlietā – nesoprasi, a miesa, a somėrkīta ė paskou sospausta douna jiedi.

Pavakarie nudruožiev lig Loksta ežera. Poikos besos, šepetuons! Vuo dėdėloms – mažkou ož Plateliūn mažiesnis. Bangelės raiboliou priš saulė, žmuoniu būrelē plioškėnas undinie. Vėsė šaukuo, joukas. Pri krašta taškuos vakūkštate. Undou kāp pakaitints. Kad ir mona Petruonė neiškientiejė – tėktā kilst sėjuona ė bebrendonti. Saka, šėrdės tujau atsėgava. Ėlgā siediejuov pri tuo ežera, korės, žmuonīs pasakuo, kartas ė gintara truputieliu išrėtėn. Bet vedo anū neraduov. Prisėmėniau Muotiejaus Valončiaus aprašīmus, kad če žemaitē senuovie ožpampėjė 46 krīžiuokus, katrėi žodīdami ėr pliešdamė žmuonis, nešė i mūsa šali krīžio. Vuo paskou žemaitelē, kāp akli, tratontē ėsėkėba i tou krovėna krīžio. Apmuovė nabagus... Tėktā dabarčio atakuom.

Nu Loksta viel lapatai lapatai kolniouk i Varnius. Ar negalietom iš Varniūn i tuokė gražė vėita vakščiuotė antabusos? Kad ėr do-tris kartus par dėina, ožvės sobatuoms ėr nedielės dėinoms. Būtom gerā!

Mėiguojuov Varniūn viešbutie. Ačiou Pondėivou, nakti nieks nekonda, vuo kėtor, saka, truopėjės... Tėkta luovas galietom būtė minkštesnės.

Rītmeti, po pusrītės, antabuso išdulkiejuom i Pavondenė. Miestalis nedidilis, daug mūriniu nomū (grētā vėsa Žemaitėjė bus mūrėnė). Bet vedom labiausē rūpiejė Muoteratė kalns. Traukiem piestė. Vėitas če gražės. Dar pakalnie, vuos pradiejė ruopštėis i vėršo, ožejuov tuoki baltgalvīna – ramuniu lauka. Baimė! Ligo būtom šiou nakti prisnėgė... Unt patėis kalna nustuoviejuov tėktā vėns i kėta ėsėkėbė – tuoks vies pūtė. Aukšts tas Muoterātis – ne kou žemiesnis ož Šatrėjė ėr Medviegali. Ėr žvalgievuos, ėr ašara nosėsokė braukiev – tep tata bova gražē! Če pat Bliūda ežers. Kėik tuoliau kopra ėšmetės Sprūdis – kėts kalns. Pasakuo, ka senuovie unt Muotėratė ėr Sprūdė liuobous siedietė mėlžėns ėr gertė iš Bliūda ežera undini. Kėik tatā tūn vėsuokiūn pāsaku! Dėdėlē gražē ėš vėršaus atruodė maža truobalelė apatiuo. Tėn vedo pagėrdė pėinelio. Nuoriejau somuokietė, bet senėkė žemaitė najiemė, saka, torio veltou pagirdītė pakeleivius. Ačiou tamīstā, muotrėškelė!

Anuo pusie Bliūda ežera – bovės Sakalėnės dvars. Ėš tuola rauduonov senė rūmā. Saka, anėi sovėsam tīžt. Kor tatā pruots! A negalietom tokiuo vėituo pataisītė nakvīnės nomū? Kad tėktā keliauninkā sožėnuotom – i tuokės vėitelės kap virvie trauktom! Vuo kad sogriūs, paskou reks ėš naujė stattīė. Ni šės, ni tas...

Šindėina viel sobata. Somislijiev nuvažioutė paveizietė, kas naujė Trīškiūs. Nosėpėrkė biliuotus, vedo so Petruonė siedav Telšiūn antabusu stuotie, katra panaši i dėdelė skruzdīna a bėtiu auli. Šėtā, ėr mūsėškės antabusos atrėitous. Siedam ėr lekam. Kels i Trīškius kāp stīga. Par kalnus, par bovosės pelkės šaun tėisē.

Vuos tėktā antabusos ėš plėnta pasoka i vėiškeli, tujau ėr sostuojė. Če prilėpa būrīs senūn kaimietiu. Bemažni vėinas muotrėškelės.

– Veiziek, Jūzap, – patėmpė muni Petruonė, – kuokės ėšsėpoušosės!

Kam būtom muotrėška! Ėsėveiziejės ėr aš pamatiau. Muotrėškelė ėš pavīziaus sovėsam prasta ėr jau žėlelė, vuo unt galvuos, unt kuoju kapruonā, neiluonā, par vėduri – šėlkā šnabžd. Ne ana vėina, vėsas tuokės. I bažnītelė važiou. Aš dar kāp ėr tėkous skaitaus. I bažnīčė kartās ožeto. Nedidelis sunkoms, vuo jie kartās kas nuorintas po mėrtėis būtom, gal sosėgadītė... Tep ėr Petruonė saka. [...]

Trīškiu miestālis sopleškiejė par kara. Tėkta unt aukšta stolpa palėka švėnts Pluorijuons, bevertous undėnė iš kėpalė unt degontė noma. „Ėk, ėk, mizeriuokė“, – pamėslėjau ēdams pro šalė. Po kāra ėšauga naujė Trīškē. [...]

Valonda kėtė pasiedau prė Virvītės. Graži opė. Ėr žovū, matītėis, kāp kuošės – tėktā knėbžd pakarklīnēs. Vuo saulė spind ėr sprakčiuo!

Aš tēp netīčiuoms atsėdoksiejau ėr sakau Petruonē:

– Kuo ne ruojos?!

– Omžėna atilsi mona muotinelė liuob sakītė, – atsilėipė mona pati, – kad Aduoms ėr Ėiva katėna dėinas lēda Žemaitijuo ėr gīvena... Gal pri Plateliūn, Loksta a Germonta, vuo rasintās ėr prė Virvītės...

Nieka nebsakau sava patē, tik kinkoujo so galva, vuo pats mėslėjo: „Ruojos pasidarė če dabarčiou. Ėr nieks iš če mūsa nebišvarīs, kap tus nabagus Ėiva ėr Aduoma“.

Kėta karta važiousem i Bėržovienus, Loukė, dar šėn tėn po sava rajuona, vuo paskou patrauksma ir platesnē. Kad pradedi keliautė, nebier ni gala.
 
Parengė Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkė-rinkinio saugotoja