Naujienos

Aprašomas papuošalas pagamintas VI a. po Kr., jį rado Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologas Vitas Valatka, tyrinėdamas Maudžiorų kapinyną (Kelmės r.) 1967m. Apgalvis sudarytas iš keturių eilių ilgų žalvarinių įvijų, perskirtų skersinėmis stačiakampio formos plokštelėmis. Visi tie elementai suverti ant paprastų virvelių. Iš įvijų ir skersinių plokštelių suformuoti 4 papuošalo segmentai. Įvijų yra 20, jų ilgis po 8 cm, skersmuo 0,57 cm. Skersinių plokštelių apgalvyje 4, jų dydis 0,48x0,75x2,5cm. Bendras apgalvio ilgis apie 34cm. Šio dirbinio inventorinis numeris GEK-13345.

Pristatomas papuošalas yra iš epochos archeologų vadinamos „Tautų kraustymosi laikotarpiu“ arba „viduriniuoju geležies amžiumi“, kuri apėmė laikotarpį maždaug nuo 400 iki 800m. po Kr. ir yra susijusi su Romos imperijos žlugimu 476m. po Kr. Be kitų aspektų, šis laikotarpis įdomus ir tuo, kad tuo metu Lietuvoje susiformuoja atskiros baltų gentys, minimos vėlesniuose istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose. Tai lietuviai, žemaičiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, skalviai. Iki tol, lietuviai Lietuvoje ir žemaičiai Žemaitijoje negyveno-tiesiog nebuvo atsiradę, susiformavę. Dauguma tyrinėtojų-archeologų sutaria, kad žemaičių genčių sąjunga Va. jau egzistavo. Ji susiformavo ir žemaičiai atsirado dėl padidėjusių genčių migracijų, karinių konfliktų ir suintensyvėjusio prožemaičių kultūrinio bendradarbiavimo su kitomis gentimis tautų kraustymosi laikotarpio pradžioje. Pristatomas VI a. papuošalas-apgalvis atspindi pirmųjų žemaičių kultūrines tradicijas.