Naujienos

Pirmąja gydytoja lietuvaite tapo Barbora Burbaitė-Eidukevičienė (1867–1939), 1892 m. baigusi mokslus Ciuriche, Šveicarijoje, gavusi Virgo doctissima (Mokyčiausia mergina – liet.) daktaro diplomą, suteikusį jai teisę dirbti medicinos ir chirurgijos daktare, bet tik ne Rusijoje, o tai reiškia, kad – ir ne Lietuvoje, tuo metu vilkusioje Rusijos okupacijos jungą, kur  moterys negalėjo net svajoti apie aukšąjį mokslą, o ką jau kalbėti apie gydytojos darbą… Todėl Burbaitė-Eidukevičienė aštuonerius metus dirbo Vokietijos klinikose, kaupė žinias ir patirtį, kol ir carinėje Rusijoje pasikeitė įstatymai. Pirmąja Lietuvoje moterimi gydytoja chirurge įvardijama Stanislava Giedraitytė-Šakenienė (1900–1982), kuri 1928 m. baigė Kauno universitetą ir dirbo asistente pas garsųjį prof. Vladą Kuzmą.

Pirmoji moteris chirurgė Žemaitijoje buvo gydytoja Miriam Todesaitė-Blatienė, kuri nuo 1939 m. iki pat savo mirties 1968 m. gegužės 22 d. dirbo Telšių miesto ligoninėse. Tiesa, žvitri juodaplaukė Miriam Todesaitė – ne žemaitė, – ji kilusi iš Panevėžio, ten baigusi ir gimnaziją, medicinos mokslus krimto Prahos ir Palermo universitetuose. Kodėl atvyko į Telšius? Gal dėl to, kad čia gyveno jos giminaičiai, žinomi mieste prekybininkai Volpertai, ar kad  Telšiuose nuo 1934 m. veikė moderini žydų ligoninė, vadovaujama gydytojo Noelio Minuchino, o gal dėl to, kad 1939 m. buvo baigiama statyti naujausia medicinine technika aprūpinta visam Žemaitijos regionui skirta Telšių apskrities ligoninė, vadovaujama talentingo chirurgijos korifėjaus Leonardo Plechavičiaus?.. O gal – tai buvo Aukščiausiojo mintis?

Jaunajai gydytojai Telšiuose darbo buvo per akis. Žydų ligoninėje Todesaitė sutiko čia jau dirbusį gydytoją infekcionistą, inteligentiškąjį Maušą Blatą, kilusį iš Ukmergės advokatų šeimos. Baigęs medicinos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis taip pat atvyko į Žemaitijos sostinę. Pažintis buvo lemtinga ir jaunieji daktarai netruko sumainyti aukso žiedus, o 1940 m. gimė ir dukrelė Liba. Smulkutė, žvitriaakė Todesaitė-Blatienė sugebėjo derinti chirurgės, žmonos ir motinos pareigas, kas to meto visuomenėje buvo nemenkas iššūkis, kaip, beje, ir automobilis, ypač jei jis vairuojamas moters. Ji gebėjo suderinti opeacinę ir virtuvę, o tam jai ypač pasitarnaudavo automobilis, kuriuo ji pralėkdavo Telšių gatvėmis.

Automobilį „Opel – Kadet“ vairavo ir gydytoja otolaringologė Ona Purtokaitė, 1939 m. atvykusi į Telšius iš nacistinės Vokietijos okupuotos Klaipėdos. Ji – pirmoji šios specialybės gydytoja moteris ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Purtokaitė gimė 1902 m. liepos 27 dieną netoli Telšių, Varnių apylinkėje, Gomalių kaime, pasiturinčių, pažangių ūkininkų Konstancijos Fabijonavičiūtės ir Adolfo Purtoko šeimoje.  Jų namuose lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904) buvo skaitoma ir laikoma lietuviška spauda. 1895 m. Purtokų namuose kratos metu rusų pristavas surado net 17 caro valdžios draudžiamų lietuviškų ir lenkiškų knygų. Už tai Vilniaus generalgubernatorius šeimininką nubaudė trijų dienų areštu. Purtokų šeimoje augo septyni vaikai ir visi jie buvo leidžiami į mokslus, net trys iš jų pasirinko mediko kelią: Adolfas tapo vaistininku, Juozas ir Ona – gydytojais. 1923 m. Purtokaitė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, kurį baigusi šešerius metus dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje, kur tuo metu buvo gydomi itin sunkūs ligoniai iš visos Lietuvos. Prašant Raudonojo Kryžiaus draugijai, ji išvyko į Klaipėdą ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkūrė LOR ligų skyrių. Klaipėdoje gydytoja  Purtokaitė ne tik gydė ligonius ligoninėje, bet ir vykdavo pas pacientus į namus nuosavu „Opel-Kadet“ automobiliu. Ji buvo ir viena iš pirmųjų lietuvaičių moterų, turėjusių vairuotojo teises. Atvykusi į Telšius, gydytoja Purtokaitė naujai atidarytoje ligoninėje įkūrė LOR ligų skyrių. Būdama vienintelė šios srities specialistė Žemaitijoje, gydytoja negailėjo jėgų ir skyriaus, ir visos naujos ligoninės reikalams, o kad galėtų dar daugiau padėti ligoniams, ji buvo įsirengusi ir nuosavą LOR kabinetą Prezidento A. Smetonos gatvėje (dabar – Respublikos g.), kur priimdavo pacientus, itin sunkiai sergančius – lankė namuose.

1940 m. iš Varnių į Telšius atvyko dar viena nuostabi gydytoja – bajoraitė Jadvyga Francūzevičiūtė, kuri mieste įkūrė tuo metu ypatingai reikalingą venerinių ir odos ligų kabinetą bei stacionarą, kuriam ilgus metus ir vadovavo. Gydytoja Francūzevičiūtė buvo išsilavinusi, inteligentiška, laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, žydų (jidiš) kalbomis. Rengėsi gydytoja kukliai: angliško kirpimo kostiumu, ryšėjo kaklaraištį, trumpai kirptus plaukus slėpė po kepure su snapeliu ir saga viršugalvyje, rankose nešdavosi portfelį. Dėl to atrodė gana vyriškai. Tačiau nepaisant to, buvo švelni ir maloni moteris, draugiška, linksma, paprasta ir ypač mylėjo vaikus, gebėjo su jais ir jaunimu bendrauti, noriai jiems pasakodavo įvairius įdomius ir linksmus nuotykius iš savo darbo praktikos bei gyvenimo. Francūzevičiūtė buvo labai aukštos kvalifikacijos gydytoja, humanistė, puiki diagnostikė, visada pasiruošusi kiekvienam nelaimėje padėti, nepasiturintiems ligoniams dažnai už savo pinigus pirkdavusi ir vaistus. Ji gimė 1885 m. spalio mėn. 3 d. netoli Varnių, Lauriškių dvarelyje, kurio žemę jos tėvas nuomojo, o motina mokytojavo. Francūzevičių šeimoje augo keturi vaikai. Šiaulių mergaičių gimnaziją Jadvyga baigė aukso medaliu. Tai paskatino gimines padėti jai toliau mokytis. Deja, Rusijoje moterų į medicinos fakultetus nepriimdavo, todėl Francūzevičiūtei studijuoti mediciną teko vykti į Ciuricho (Šveicarija) universitetą. 1914 m. baigusi studijas, ji gavo medicinos ir chirurgijos daktaro diplomą. Pirmoji jos darbovietė – Amelino psichiatrinė ligoninė netoli Varšuvos. Deja, dirbti teko neilgai, – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunoji gydytoja buvo pašaukta į karinę-sanitarinę tarnybą. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Francūzevičiūtė 1918 m. grįžo į savo gimtąją Žemaitiją, dirbo Laukuvoje, Šilalėje, Varniuose, kur įsteigė sveikatos punktą, – jame ir gydytojavo, kol gyvenimo kelias atvedė ją į Telšius, kur ji vėl stačia galva nėrė į darbus.

Deja, idilišką jaunos Lietuvos valstybės gyvenimą nutraukė okupacijos: 1940 m. birželio 15 d. stalininės Sovietų Sąjungos, o 1941 m. birželio 22 d. – hitlerinės Vokietijos, skaudžiai daužiusios žmonių gyvenimus, svajones ir viltis. 1941 m. birželio pabaigoje Ona Purtokaitė,  chirurgas Leonardas Plechavičius buvo pakviesti būti ekspertais, atkasinėjant Rainiuose raudonosios armijos žiauriai nukankintų žmonių kūnus…

O Miriam ir Mauša Aronas Blatai atsidūrė Telšių gete prie Masčio ežero. Nacių 1941 m. rugsėjo 1 dieną įkurtame mažyčiame gete trūko visko: vietos, maisto, drabužių, kuro, o Miriam Blatienė – nėščia. Savo pirmagimę, ją gelbėdama, Blatienė atidavė pasišventusiai padėti žmonėms žemaitei Stanislavai Dausienei. Neramios motinos mintys vis skrido pas mylimą dukrelę… Kaip ten jos Liba? Kankino Blatienę   ir baisi nežinia: o kas gi laukia jų pačių ir į karo niokojamą pasaulį besibeldžiačios naujos gyvybės? Kas žino, kaip būtų susiklostęs Blatų likimas, jei ne ,,kietas“ žemaitis Juozas Straupis, slapta išvežęs iš geto juos bei Blatienės motiną Chają Todesienę, taip pat gydytoją Dovydą Kaplaną, jo seserį Manę ir studentę medikę Taubę Jankevičiūtę ir paslėpęs savo namuose – Šarnelės kaime, netoli Žemaičių Kalvarijos, kur jau slėpėsi gausi Alsėdžių žydų Faktorių šeima. Išgelbėti žydai slėpėsi slėptuvėje po alkieriumi, o pavojui užėjus, būdavo išvedami į bunkerį po vištide. Bronislava Straupienė, atleidusi samdytą merginą, pati ėmė virti valgyti ir kepti duoną gausiam besislapstančiųjų būriui. Ten, Straupų ūkyje, 1942 m. žiemą Blatienė ir pagimdė Izraelą, nuostabiai dailią mergytę. Deja, naujagimės laikyti slėptuvėje buvo neįmanoma ir tada Juozas Straupis sugalvojo išeitį – nunešti kūdikį daugiavaikių kaimynų Stulpinų šeimai, juolab kad ir Stulpinienė netrukus turėjo gimdyti. Vyrai įdėjo Izraelą į lagaminą, išgręžė keletą skylių, kad mergytė neuždustų, ir, nakčia nunešę lagaminą prie Stulpinų durų, pabeldę į duris, pasislėpę laukė, ką darys šeimininkai. Radę mergytę, Stulpinai ją priėmė kaip dukrą, pakrikštijo Juzės vardu ir augino kartu su savo netrukus gimusią dukrele kaip dvynes iki karo pabaigos. Skaudėjo motinai širdį, netekus Izraelos, bet guodė žinojimas, kad jos mergytė auga sveika ir mylima. Tačiau nelaimė viena nevaikšto. Telšiuose, paaiškėjus mažosios Libos tautybei, ji buvo areštuota. Iš Miriam Blatienės prisiminimų: ,,Mano dukrelė Liba, kurią Stanislava Dausinienė slėpė Telšiuose, pateko į bėdą. Kažkas įskundė, kad tai žydų vaikas. Dausinienės namuose padarė kratą ir „suėmė“ trejų metų vaiką. Bet Stanislava Dausinienė nepaliko savo mažos globotinės, o kartu su vaiku nuėjo į kalėjimą“. Tai sužinojęs Juozas Straupis nuvyko pas Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Bendromis pastangomis mergytė buvo išgelbėta ir kartu su savo globėja apyvendinta pas Telšių kunigų seminarijos profesorių Juozą Mačernį. 1946 m., sovietiniam saugumui suėmus vyskupą Vincentą Borisevičių, išgelbėti gydytojai raštu drąsiai paliudijo sovietiniame teisme: „Mes, žemiau pasirašę gydytojai: Blatas Mauša Aronas, Blatienė Miriam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame: Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris. Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijų kunigus. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 m. liepos mėn. padėjo iš Telšių kalėjimo išlaisvinti mūsų (Blatų) ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo mirties“.

Kurį laiką savo namuose žydaitę iš Klaipėdos slėpė ir gydytoja Ona Purtokaitė, savo šeimos taip ir nesukūrusi, bet užauginusi ir į mokslus išleidusi net keturis svetimus vaikus, tarp jų – gydytoją odontologę Genovaitę Zelenytę, tapusią jos bičiule ir ilgamete slaugytoja.  Purtokaitė karo sumaištyje sugebėjo išsaugoti visą modernią ligoninės įrangą, kuria savietmečiu dar ilgai gydė savo pacientus. Ji nuolat kėlė savo kvalifikaciją – dalyvavo mokslinėse medikų konferencijose, sekė profesines naujienas literatūroje. 1971 m. Onai Purtokaitei buvo suteiktas LTSR nusipelniusios gydytojos vardas. 1973 m. dėl ligos ji išėjo į pensiją, mirė1979 m. balandžio 3 d.

Nė dienos savo ligonių net sunkiausiais karo ir pokario metais nepaliko ir gydytoja Jadvyga Francūzevičiūtė. 1952 m. Jadvygai Francūzevičiūtei, pirmajai Lietuvoje moteriai – medikei, – buvo suteiktas garbingas LTSR nusipelnusios gydytojos vardas. Mirė Francūzevičiūtė 1960 m. liepos 13 d.  Telšiuose, amžino poilsio ji atgulė gimtosios Pavandenės parapijos kapinaitėse.

O Miriam ir Mauša Aronas Blatai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į Telšius, dirbo Telšių ligoninėje, buvo gerbiami ir mylimi Telšių gydytojai. Kažin ar šiandien jauni gydytojai pajėgtų įsivaizduoti sudėtingiausią operaciją, kai chirurgui už nugaros stovi ginkluoti enkavedistai, įsibrovę į operacinę su automatais, grubūs beraščiai antžmogiai, grasinantys mirtimi chirurgei, gelbstinčiai sužeistojo gyvybę?.. Po karo gimė trečioji Maušos Arono ir Miriam Blatų duktė Aharonit. Jų dukros Liba ir Izraela, pabaigusios mokyklą Telšiuose, studijavo Kauno politechnikos institute, tapo inžinierėmis. 1971 m. Izraela su savo dukra Noemi, o 1972 m. – ir Liba išvyko į Izraelį. 1987 m. persikėlė gyventi į Izraelį ir Aharonit.

Gydytojos Miriam Todesaitė-Blatienė, Ona Purtokaitė, Jadvyga Francūzevičiūtė – drąsios moterys, laužiusios per amžius nusistovėjusius stereotipus, įsiveržusios į vyrų pasaulį ir jame įsitvirtinusios, nebijojusios žengti to meto moterims nežinomu keliu, būti pirmosiomis, pramynusiomis kelią kitoms moterims ir amžinai likusios telšiškių atmintyje ir istorijoje kaip puikios savo srities specialistės.

                                                                                                                                                                            Janina Bucevičė