Naujienos

1944 m. spalį vienus okupantus Žemaitijoje keitė kiti, Raudonoji armija ginklu įtvirtino sovietų valdžią Lietuvoje. Prasidėjo krašto sovietizacija, kurios neišvengė ir muziejus  „Alka“. Muziejaus vėl laukė pervartos.

1945 m. pabaigoje iš muziejaus direktorių buvo atleistas P. Genys ir priverstas skubiai – per 48 val. palikti muziejų ir Telšius, nors tik jis gerai žinojo, iš kokių dvarų 1940 metų pabaigoje buvo atvežti eksponatai.  Pagal naujųjų okupantų valią reikėjo keisti ir muziejaus ekspoziciją. Tačiau muziejaus rinkiniuose nebuvo nė vieno sovietų valdžiai tinkančio artefakto. Teko skubiai ieškoti naujų eksponatų. 1947 m. muziejuje jau buvo įrengtas socialistinės statybos skyrelis. Komunistų partija, siekdama per muziejų vykdyti savo ideologinę kampaniją, leido padidinti muziejaus darbuotojų skaičių nuo penkių buvusių darbuotojų vokiečių okupacijos metais iki septynių: du moksliniai bendradarbiai, vyr. fondų saugotojas, direktorius, valytojas, du sargai. Nepaisant stalininės diktatūros, muziejininkai stengėsi telkti savo krašto patriotus, siekdami išsaugoti Žemaitijos paveldą, kurį sovietų valdžia barbariškai naikino, o žmones masiškai trėmė į Sibirą. 1948 m. pradžioje muziejuje įvyko steigiamasis kraštotyros ratelio susirinkimas. Žinoma, duoklę „socialistiniam realizmui“ teko atiduoti, bet tik taip buvo įmanoma išsaugoti bent dalį mūsų paveldo. Tik 1962 m. buvo įsteigta LSSR Kraštotyros draugija, į kurią buvo įjungtas ir prie muziejaus veikęs kraštotyros ratelis, tačiau su kraštotyrininkais muziejininkai ir toliau palaikė glaudžius ryšius.

1948 m. sovietų valdžia, siekdama Lietuvoje kurti „homus sovieticus“, kovodama su nacionalizmu, t.y. naikindama viską, kas susiję su lietuvių  tautiniu identitetu, panaikino Žemaičių muziejaus „Alka“ pavadinimą, paversdama jį tipiniu kraštotyros muziejumi. Pagal to meto kraštotyros muziejams taikomus reikalavimus tokiame muziejuje turėjo būti trys ekspozicijos skyriai: ikitarybinis, tarybinis ir gamtos. Keletas eksponatų, tinkančių gamtos skyriui, buvo atvežta iš dvarų, tarp jų ir dvi meškų iškamšos iš Telšių vyskupų rūmų, o kiti eksponatai pamažu surinkti, talkinant Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui, ir 1952 m. lankytojams  buvo atvertas gamtos skyrius. Telšių kraštotyros muziejus tapo pirmuoju muziejumi sovietinėje Lietuvoje, atitinkančiu sovietų nustatytą kraštotyros muziejaus profilį.

Nors po Antrojo pasaulinio karo į muziejų buvo sugrąžinti nacistinės Vokietijos okupacijos metu paslėpti vertingi  eksponatai, tačiau dalį eksponatų, ypač susijusių su Lietuvos valstybingumu, religinėmis organizacijomis, vėl teko slėpti, kai kada gaunamų eksponatų knygoje (toliau – GEK) nurodžius net apie jų „sunaikinimą“. Kaip pažymėjo muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Raimondas  Petrikas, tarp sovietinei ideologijai neįtikusių buvo šie eksponatai: pirmoji tautinė vėliava Telšiuose, pasiūta Pirmojo pasaulinio karo metais; tarpukario Pasruojės pradžios mokyklos moksleivio padarytas Vytis, Prezidento Antano Smetonos ir septynių Klaipėdos krašto gubernatorių fotokopijos. Sunaikinimui pasmerktas ir dar vienas Prezidento Smetonos atvaizdas – ornamentuotuose bronzos atspalvio rėmuose, tamsiai mėlyno aksomo fone įrėmintas šios asmenybės bareljefas, kurio autorius dailininkas Bronius Šaliamoras (1893–1976). Bareljefas 1937 m. birželio 20 d. buvo įteiktas Telšių-Žemaitijos sporto apygardos lengvosios atletikos varžybų nugalėtojui – Telšių jaunalietuvių sporto organizacijos klubui. Į nurašymo aktą papuolė dailininko Simo Sidabro (1898–1967) paveikslo „Generolas Silvestras Žukauskas. Nepriklausomybės karų vadas fronte 1919–1920 m.“ reprodukcija. Didžiausioje nurašytų eksponatų grupėje – dešimt Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ kuopų vėliavų, trys pavasarininkų vėliavų kotų antgaliai ir aštuonios vėliavnešių juostos, naudotos tos pačios organizacijos narių. Manytina, kad sovietinei valdžiai ne tiek kliuvo religinis aspektas, kiek šios organizacijos misija ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, demokratiškumą, puoselėti valstybingumą. Visi šie eksponatai, akivaizdžiai besikertantys su sovietine ideologija, buvo oficialiai nurašyti ir turėjo būti sunaikinti. Tačiau iš tikrųjų net 23 – pradedant minėtu Smetonos bareljefu ir baigiant vėliavnešių juostomis – buvo išsaugoti. (Lietuvos muziejų rinkiniai – V., 2018., Nr.17.)

Vėlesniais metais tokių ideologiniu pagrindu nurašytų eksponatų nepasitaikė. Žemaičių muziejuje „Alka“ buvo išsaugota ir vėliau rinkta medžiaga, susijusi su tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu, jos gyvenimu, žymiais žmonėmis.

Prasidėjus Sovietų Sąjungoje chruščioviniam „atšilimui“, muziejuje vėl buvo atgaivintos tarpukariu taip populiarios buvusios parodos.  Pvz., 1961 m. – žemaičių liaudies kūrybos paroda, Kanuto Rusecko dailės darbų paroda, 1962 m.  eksponuoti 106 dailininko Justino Vienožinskio darbai. Žinoma, neapsieita ir be sovietinės propagandos, pvz., Vilniaus revoliucijos muziejus Telšiuose eksponavo 26 Broniaus Žekonio dailės kūrinius.

1947 m. muziejuje pradėjęs dirbti Vitas Valatka, keliaudamas po kaimus, pradėjo kaupti archeologinius eksponatus. Pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, vienos tokių išvykų metu – 1956 metų pavasarį Vitas Valatka atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių r.), netoli Džiugo piliakalnio, kur išartos dirvos paviršiuje buvo rasta žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Šie atradimai davė pradžią archeologiniams tyrinėjimams. Tų pačių metų rudenį Vitas Valatka kartu su LSSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto archeologe Eugenija Butėniene Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų.  Ir kitais metais buvo tęsiami archeologiniai tyrimai, kuriems vadovauti buvo pavesta jau pačiam Vitui Valatkai. Tuomet buvo surasti ir ištirti dar 9 kapai. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad mirusieji laidoti plokštiniuose kapuose, deginti ir nedeginti, kapai datuoti X–XIII amžiais, o laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims. Iš viso Vitas Valatka 1956-1976 m. surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Archeologinių tyrinėjimų medžiaga leido sukaupti muziejuje turtingą mokslinį archyvą, kurio rinkinyje dabar yra daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis. Vitas Valatka pradėjo jį rinkti 1952 m. Archyvą pildė ne tiktai savo tyrinėjimų ataskaitomis, moksliniais straipsniais, aprašais, bet ir kitų muziejininkų, kraštotyrininkų darbais.

1959 m. muziejus tarp respublikos kraštotyros muziejų buvo pripažintas geriausiu. Pagal architekto K. Miežinio parengtą projektą 1965 m. buvo įrengta nauja moderni muziejaus istorijos skyriaus ekspozicija. Ne veltui tais pačiais metais Lietuvoje vykusiame Pabaltijo respublikų muziejininkų seminare ši ekspozicija buvo pripažinta geriausia respublikoje. O 1967 m. susumavus visasąjunginės apžiūros rezultatus, tarp respublikos kraštotyros muziejų Telšių muziejus užėmė pirmąją vietą ir buvo apdovanotas II laipsnio diplomu.

Telšių kraštotyros muziejui labai trūko patalpų, muziejus tiesiog „duso“ nuo eksponatų gausos, todėl stengtasi įkurti naujus memorialinius muziejaus padalinius, įamžinti Lietuvai ir Žemaitijai nusipelniusių žmonių atminimą. 1965 metais, minint rašytojos Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) 120-ąsias gimimo metines, jos restauruotame gimtajame name Bukantėje, netoli Šateikių (Plungės r.), buvo įrengta memorialinė ekspozicija. Šis dvarelis XIX a. priklausė grafui Pranciškui Pliateriui. Julijos tėvai buvo šio dvarelio prižiūrėtojai: tėvas – urėdas, motina – gaspadinė. 1994 m., įkūrus Žemaičių dailės muziejų, Žemaitės memorialinis muziejus perėjo jo žinion.1966 m. restauruotame Paragių dvaro gyvenamojo namo pastate buvo atidaryta seserų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės, pasirašinėjusių vienu Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, ekspozicija. Abiejų muziejų ekspozicijas sukūrė muziejininkas Vitas Valatka. Paragiuose ekspozicija buvo atnaujinta 1989 m., vadovaujant istorikui Vaciui Vaivadai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, muziejus  atitekto Akmens rajono savivaldybei, o 2007 m. įkūrus Akmenės krašto muziejų, tapo šio muziejaus padaliniu.

Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimu 1963 metais Lietuvoje buvo numatyta įkurti Liaudies buities muziejų (Rumšiškių) prie Kauno marių ir tris regioninius muziejus (Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje). 1967 m. gegužės 6 d. Žemaičių buities muziejui kurti buvo skirtas 15 ha plotas pietvakarinėje Masčio ežero pusėje, būsimo miesto parko teritorijoje, – tiesa, parkas virto kolektyviniu sodu ,,Žilvinas“. O muziejaus kūrimui 1967 m. ėmėsi vadovauti muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Petras Snarskis, vėliau –­ Vitas Valatka. Tų pačių 1967 m. birželio mėnesį į Žemaičių kaimo muziejų buvo perkeltas pirmasis eksponatas – pirtis iš Tryškių apylinkės gyventojo Stasio Bukausko ūkio.

1968-1988 m. LTSR Kultūros ministerijos sprendimu Telšių kraštotyros muziejui priklausė – buvo jo filialas ir Mažeikių kraštotyros muziejus, kuris nuo 1989 m. tapo Mažeikių r. kultūros skyriaus padaliniu.

1975 m. „Alkos“ muziejininkai pradėjo organizuoti kompleksines etnografines ekspedicijas.1978–1993 m. Biržulio ežerą – nepaprastą, didžiausią ir seniausią Žemaičių ežerą – tyrinėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus (buv. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus), o nuo1985 m. ir Vilniaus dailės akademijos (buv. Lietuvos valstybinio dailės instituto) Biržulio archeologinė ekspedicija, vadovaujama iš Telšių kilusio archeologo Adomo Butrimo. Per šešiolika tyrinėjimo sezonų buvo aptikti ir tyrinėti 56 vėlyvojo paleolito, mezolito, neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus archeologiniai paminklai – laikinos stovyklos, gyvenvietės, kapinynai ir radimvietės, titnago žaliavos išeigos, aukojimo ir kitos ritualinės paskirties vietos. Iš jų net 22 paminklai sėkmingai tyrinėti stacionariai, jų medžiaga pateko į Lietuvos nacionalinio muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinius. Šie tyrimai išryškino ne tik Biržulio apyežerių ir Žemaitijos apgyvenimo chronologiją, bet ir pirmą kartą Lietuvoje leido nustatyti mezolito laikotarpio Pulio ir Kundos kultūrų kompleksus.

Vitas Valatka, būdamas  didis sovietų nemėgstamo poeto Vytauto Mačernio poezijos gerbėjas,  1971 m. birželio 12 d. išdrįso surengti pirmąjį viešą 1944 m. tragiškai žuvusio poeto 50-ųjų gimimo metinių paminėjimą gimtinėje – Šarnelės k. (Plungės r.) ir Telšiuose – poeto pagerbimą, kurio taip bijojo tuometiniai rajono partiniai funkcionieriai ir dėl kurio muziejininkui teko gerokai nukentėti.

1982 m. lankytojams duris atvėrė Žemaičių kaimo ekspozicija, įkurta 8,5 ha plote po atviru dangumi. Muziejuje yra 16 pastatų, kurie atspindi XIX a. pab.–XX a. pr. Žemaitijos kaimo vaizdą.Trijose sodybose eksponuojami autentiški baldai, darbo įrankiai, buities apyvokos reikmenys, indai, interjerus puošia kryžiai ir paveikslai. Visuomeninį muziejaus sektorių sudaro kalvė, kapinaitės ir malūnas, kurio aukštis siekia 12 metrų, sparnų ilgis – 8 metrai. Čia organizuojami įvairūs renginiai: gegužinės pamaldos, folklore festivaliai, klojimo teatro spektakliai, vedamos ekskursijos ir vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Šioje vietoje žiedus skleidžia daugiau kaip 25 skirtingų rūšių bijūnai, auginamos vaistažolės, nuolat puoselėjamas autentiškas ūkininko daržas su lietuviškomis daržovėmis, čia gyvena žemaitukų veislės arkliai, avys, ožkos, triušiai, vištos.

Sovietų valdžios nacionalizuotoje Plungės varpinėje ,,Alkos“ muziejininkai 1982 m. įrengė liaudies meno ekspoziciją. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. pastatas grąžintas katalikų bendruomenei.1986 m. Džiuginėnuose (Telšių r.), buvusiame Gorskių dvare, duris lankytojams atvėrė rašytojos Žemaitės ekspozicija. Šiame Gorskių dvare būsima rašytoja gyveno 1864-1866 m., čia prabėgo, anot Žemaitės,  gražiausi jos gyvenimo metai, juk čia suliepsnojo jos meilė dvaro eiguliui Laurynui Žymantui...

Būtina pastebėti, kad, nepaisant sovietinės ideologijos, Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkai visada buvo šiek tiek disidentai: muziejuje buvo gerbiamas šviesus jo įkūrėjo Prano Genio, sovietų nužudyto Macikų lageryje (Šilutės r.), atminimas, giliose muziejaus rinkinių lentynose saugoti oficialiai nurašyti ir „sunaikinti“ eksponatai, kai kurie neinventorinti artefaktai, pvz., Rainių kankinių nuotraukų negatyvai, daryti jiems kalint Telšių kalėjime, o kur dar užfiksuoti tarpukario prisiminimai, saugomi muziejaus bibliotekos archyve, gausi šventųjų skulptūrėlių kolekcija, įspūdingas dvarų kultūros palikimas, dėl kurio eksponavimo SSKP (b) Telšių rajono sekretoriai ne kartą kaltino muziejininkus, kad jie esą „propaguoja buržuazinį gyvenimo būdą ir per mažai dėmesio skiria sovietiniam realizmui“. Muziejininkai palaikė glaudžius ryšius su iš Telšių kilusiais iškiliais istorikais Alfredu Bumblausku, Egidijumi Aleksandravičiumi, archeologais Adomu Butrimu, Adolfu Tautavičiumi, atsidavusiais kraštotyrininkais Konstantinu Bružu iš Žemaičių Kalvarijos, Vladu Statkevičiumi iš Šilalės, Klemensu Lovčiku iš Upynos (Šilalės r.), Antanu Lovčiku iš Ubiškės (Telšių r.), Antanu Lotužiu iš Pavandenės (Telšių r.), Eleonora Ravickiene iš Plungės ir kt. Tad neatsitiktinai, vos tik Maskvoje prasidėjo „glasnost“ ir „perestroikos“ politika, muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vacys Vaivada kartu su „Gubojos“ klubu iš Klaipėdos ir kraštotyrininku Konstantinu Bružu bei kitais drąsiais varduviškiais 1987 m. vasarą įkūrė Vytauto Mačernio muziejų Žemaičių Kalvarijoje, tuometinėje Varduvoje. O tų pačių vasarą Varniuose (Telšių r.) įvyko pirmoji Varnių mokslinė konferencija, skirta besidomintiesiems Žemaitijos istorija, kurioje istorikai Vacys Vaivada ir dr. Antanas Kulakauskas iškėlė idėją, kad žmonėms, besirūpinantiems jos kultūriniu palikimu, reikėtų vienytis, burtis į Žemaičių kultūros draugiją.

1988 m. vasarą, plečiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai, muziejininkai tapo aktyviais jo rėmėjais, o muziejus – vienu iš svarbiausių Sąjūdžio leidinių platinimo punktu Telšiuose. Tai mena ir muziejuje sukaupta gausi LPS leistų leidinių kolekcija, saugoma spaudinių skyriuje. Todėl neatsitiktinai būtent  muziejaus bokšte 1988 m. spalio 30 d. iškilmingai virš Telšių miesto suplevėsavo Lietuvos trispalvė vėliava, kurią siuvo muziejininkės Vidos Rimkuvienės rankos... Vėliavą, plevėsuojančią aukštai muziejaus bokšte, tekdavo dažnokai keisti, todėl kurį laiką muziejininkės vakarais namuose  virsdavo ir siuvėjomis. Dar tais pačiais metais muziejui buvo sugrąžintas senasis Žemaičių muziejaus „Alka“ pavadinimas, leista naudotis išsaugotu senuoju muziejaus antspaudu.

Lūžio momentu galima laikyti 1988 m. lapkričio 3 d., kai į GEK-ą  įregistruotas eksponatas – komunisto Domo Rociaus memorialinė lenta, kabėjusi Telšių rajono DŽ Vykdomajame komitete (dabar – Vyskupų rūmai), o 1988 m. spalio 25 d. nuimta. Domas Rocius – sovietinis funkcionierius, vadovavęs Rainių kankinių teismui 1941 m. birželio 24 d. vakarą.1989 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais į GEK buvo įregistruotas Lietuvos pasas, išduotas 1920 m. Nevarėnų miestelio gyventojai Marijonai Bartkytei, kurio viršelyje – antspaudas „Balsuota 1940“, Šaulių sąjungos Telšių skyriaus 1923 m. leistas šapirografuotas periodinis laikraštis „Telšių žinios“, Lietuvos kariuomenės karių nuotraukos, o iš seno neinventorinto muziejaus rinkinio į GEK įtraukiami velykiniai atvirukai. Pasikeitusią politinę situaciją muziejuje tikriausiai ryškiausiai atspindi 1989 m. spalio 16 d. įregistruota knygelė „Žemaičių kankiniai“, gauta iš Prano Skersio, o 1989 m. lapkričio 22 d. GEK įregistruota 16 eksponatų, menančių lietuvių tremtį tolimajame Sibire, Krasnojarsko krašte, gautų iš telšiškės Jadvygos Darbutienės. 1990 m. gegužės 18 d. suinventorintos Tverų viršaičio Jono Jakšto ir Platelių pašto viršininko Balio Korzos nuotraukos, darytos 1931 m. Abu jie 1941 m. birželį, naktį iš 24-osios į 25-ąją, Rainiuose buvo žiauriai nukankinti Raudonosios armijos kareivių.

Muziejus visada apie save telkė savo krašto mylėtojus ir puoselėtojus. 1988 m. lapkričio 27 d. į muziejų iš visos Lietuvos į steigiamąją Žemaičių kultūros draugijos konferenciją susirinko 46 žemaičiai. Konferencijai pirmininkavo Telšių aeroklubo viršininkas, Žemaitijos krašto kultūros puoselėtojas Stanislovas Kasparavičius. Jis į konferencijos dalyvius kreipėsi Simono Stanevičiaus žodžiais: „Ką sugadino amžiai, pats čėsas ištaisyti.“ Žurnalistas Stasys Kašauskas sakė, kad „būtina įamžinti Rainių kankinių ir sušaudytų žydų atminimą, atstatyti vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą Varniuose. Jis mus ir suvienys “. Muziejaus direktorius Kęstutis Švėgždavičius priminė, jog Žemaitijos šviesuoliai 1931 m. jau buvo susibūrę į panašią – Žemaičių senovės mylėtojų draugiją, kuri surinko lėšas ir pastatė architekto Stepono Stulginskio suprojektuotą modernizmo stiliaus pastatą, specialiai pritaikytą muziejui. Tai buvo vienintelis tikslingai muziejui pastatytas pastatas ne sostinėje – Kaune. Etnologas dr. Vacys Milius iškėlė mintį, kad būtina pratęsti muziejaus statybą, kurio dėl sovietinės okupacijos 1940 m. Žemaičių senovės mylėtojų draugija nespėjo baigti, o muziejus tiesiog dūsta nuo eksponatų gausos. Konferencijoje, daugumai balsuojant „už“, buvo nutarta įkurti Žemaičių kultūros draugiją (toliau – ŽKD). Muziejininkas Vacys Vaivada pristatė draugijos įstatus, kuriuos konferencijos dalyviai patvirtino, išrinko valdybą ir penkių narių draugijos prezidiumą, į kurį įėjo muziejininkai VacysVaivada ir LaimutėValatkienė (iždininkė), pirmininku tapo lakūnas Stanislovas Kasparavičius. Konferencijos dalyviai vieningai nusprendė, kad ŽKD centras turi būtiTelšiuose, Žemaičių muziejuje ,,Alka“, kitur – padaliniai. Lietuvos kultūros fondo valdybos prezidiumo posėdyje 1988 m. gruodžio 8 d. buvo patvirtinti ŽKD įstatai, o 1989 m. sausio 5 d. ŽKD įregistruota ir Telšių rajono vykdomajame komitete. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, draugija įregistruota ir LR Teisingumo ministerijoje.

Sparti politinė kaita muziejuje būtų buvusi neįmanoma, jeigu muziejininkai nebūtų turėję tvirtų patriotinių nuostatų dar iki tautinio atgimimo. Prasidėjęs tautinis atgimimas, LPS, ŽKD veikla tik atvėrė kelius muziejuje dirbusiems istorikams įgyvendinti savo svajones ir tikslus.

Žemaičių muziejus „Alka“ ir ŽKD rūpinosi, kad būtų tęsiamos tarpukario metais įkurtos Žemaičių senovės mėgėjų draugijos veiklos tradicijos, didelis dėmesys skiriamas krašto istorijos tyrinėjimui, etnografijai, kultūrai, Žemaitijos simbolių atkūrimui, muziejaus rinkinių turtinimui, Žemaitijos šviesuolių atminimo įamžinimui. Muziejus tapo ŽKD prezidiumo susibūrimo vieta. Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkai Atgimimo laikotarpiu buvo ne tik istorinių rinkinių saugotojai, tyrėjai ir propaguotojai, bet ir patys tapo aktyviais visuomenės nariais bei vietos istorijos kūrėjais. 1989 m. birželio 24 d. ŽKD drauge su muziejaus darbuotojais surengė pirmąjį viešą Rainių kankinių žūties paminėjimą. Muziejininkai ir ŽKD nariai Vacys Vaivada bei Janina Bucevičė kreipėsi į Telšių rajono DŽVK pirmininką su prašymu leisti surengti Rainių kankinių minėjimą ir eiseną nuo Telšių šv. Antano Paduviečio katedros iki Rainių miškelio. Atėjus nurodytu laiku pas Telšių r. DŽVK pirmininką dėl leidimo rengti eiseną ir minėjimą, priėmimo teko laukti dar porą valandų, – matyt, vis dar vyko „derinimai“ su TSSKP (b) ir KGB atstovais... Regis, bijota leisti, bet bijota ir neleisti.

Muziejininkai Vacys Vaivada, Laimutė Valatkienė ir Janina Bucevičė drauge su architektu Algirdu Žebrausku parengė Rainių kankiniams skirtą parodą, kuri buvo eksponuojama Telšių „Šviesos“ knygyno, įsikūrusio pačiame miesto centre – Respublikos gatvėje, languose. Tai prilygo sprogusios bombos efektui – juk į minėjimą susirinko gausybė žmonių iš visos Lietuvos... Vakare, po šv. Mišių Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje, tūkstantinė minia su degančiomis žvakelėmis rankose patraukė link Rainių miškelio. Čia įvyko gedulingas Rainių tragedijos 48-ųjų metinių paminėjimas. Įspūdis buvo pritrenkiantis,  – juk Lietuvoje tebebuvo sovietų valdžia, sovietinė kariuomenė, KGB, todėl šių eitynių ir mitingo organizatoriai tuomet daug kuo rizikavo. Tačiau žmonės po kelių dešimtmečių priespaudos ėmė atsitiesti.

Gimė drąsi mintis – iki Rainių tragedijos 50-ųjų metinių sukakties, 1991 m. birželio 25 d., kankinių ir visų raudonojo teroro aukų atminimui Rainiuose pastatyti Kančios koplyčią (archit. Algirdas Žebrauskas, Jonas Virakas). Į šį darbą aktyviai įsijungė ir muziejininkai Laimutė Valatkienė, Vacys Vaivada, Janina Bucevičė, išrinkta ŽKD prezidiumo sekretore, o jiems talkino visi muziejininkai. Koplyčios statybos darbai prasidėjo dar likus mėnesiui iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 1990 m. vasario 5 d.  ŽKD prezidiumo nariams teko sulaukti ir grasinimų, kad jie visi bus sušaudyti Rainiuose ir užkasti duobėje, iškastoje koplyčios pamatams, buvo padegtas statybininkų vagonėlis...1990 m. muziejaus istorikai aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje ir politinėje veikloje, rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, savivaldą. 1990 m. muziejuje nebeliko „sovietinį realizmą ir pasiekimus“ propaguojančių stendų, jų vietoje buvo rengiamos parodos, atliepiančios laiko aktualijas, eksponuojami sovietmečiu giliai muziejų fonduose saugoti eksponatai. Pasikeitė muziejaus lankytojų kontingentas. Sovietiniais metais didžiąją dalį muziejaus lankytojų sudarė SSRS respublikų gyventojai, kuriuos į muziejų atveždavo ekskursijų biurai iš Palangos ir Klaipėdos, o po Nepriklausomybės atkūrimo muziejų „atrado“ lietuviai, siekiantys pažinti savo krašto istoriją. Muziejus tapo svarbiu traukos centru. Muziejininkai ne tik laukė lankytojų muziejuje, bet ir patys vyko į mokyklas, vedė istorijos pamokas, fiksavo visuomenėje vykstančius pokyčius, ieškojo eksponatų, ypač liudijančių apie tarpukario Lietuvos žmonių, tremtinių, sovietinių lagerių kalinių, partizanų, disidentų gyvenimą, kūrybą, užrašinėjo jų prisiminimus.

Nepriklausomybės aušroje žmonės, išgyvenę lagerius ir tremtį, sunkiai atsiverdavo, reikėjo kantrybės, takto ir laiko. Ir tai buvo ne tik dėl sovietų valdžios ilgus dešimtmečius sėtos baimės. Žmonių, patyrusių tremtį, perėjusių lagerius, patirtys buvo tokios skaudžios ir traumuojančios, jos buvo taip giliai paslėptos jų pasąmonėje, kad respondentai, pasakodami savo tremties, kalinimo patirtis, iš naujo jas dar kartą išgyvendavo. Šių žmonių ašaros, riedėjusios raukšlėmis išvagotais skruostais, negrabiai šluostomos sudiržusiomis, reumato išsukinėtomis rankomis, paliko ne tik skaudžios tiesos priminimą ateinančioms kartoms apie tai, ką sovietinės okupacijos metais patyrė mūsų tauta, bet gydė ir juos pačius. Su respondentais ne kartą slapčia ašaras šluostėsi ir muziejininkai. Ne vienas lagerių kalinys ir tremtinys vėliau prisipažino, kad po šitų skaudžių pokalbių su muziejininkais miega daug ramiau, kad rečiau nakčia prabunda drebėdamas nuo kraupių sapnų...

1991 m. birželio 23 dieną, minint Rainių tragedijos 50-ąsias metines, iškilmingai buvo pašventinta Rainių Kančios koplyčia, kurios požemiuose muziejininkai Vacys Vaivada, Laimutė Valatkienė, Janina Bucevičė, Zita Jurkuvienė (archit. A. Žebrauskas) įrengė kankinių atminimui skirtą ekspoziciją, kurią 2006 m. atnaujino muziejininkas Raimondas Petrikas. Muziejaus gidai veda ekskursijas.

1992 m. vasario 16 d., minint Žemaičių muziejaus „Alka“ 60-metį, pirmojo muziejaus

direktoriaus Prano Genio gimimo 90-mečio proga prie muziejaus buvo atidengtas jam skirtas paminklas, kurį sukūrė skulptorius Osvaldas Nėniškis. Pakartotinai buvo išleistos poeto Prano Genio eilėraščių knygelės ,,Džiugo varpai“, ,,Atnašavimai“, ,,Rūpintojėliai“.

1993 m. spalio 1 d. Žemaičių muziejaus „Alka“direktoriumi tapo ŽKD pirmininkas Stanislovas Kasparavičius. Dar glaudžiau susijungė draugijos ir muziejaus veikla, puoselėjant žemaičių tautinį identitetą, tiriant istoriją, plėtojant muziejininkystę. 1994 m. išsipildė daugiau kaip 50 metų puoselėta muziejininkų viltis – pradėtas statyti Žemaičių muziejaus „Alka“priestatas (archit. Algirdas Žebrauskas), baigtas 1998 m.

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Žemaitijos herbą ir vėliavą. O 1996 m. sausio 6 d., vykstant trečiajam ŽKD suvažiavimui, virš Žemaičių muziejaus „Alka“ ir  Žemaitijos pirmą kartą didingai suplevėsavo Žemaitijos vėliava, pašventinta Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje.

1995 m. muziejininkų ir Žemaičių kultūros draugijos rūpesčiu šviesus poeto ir  muziejininko Prano Genio atminimas buvo įamžintas Kalnėnų km.(Telšių r.), buvusios Genių sodybos vietoje, pastatant dekoratyvinį ąžuolinį stogastulpį (tautodailininkas Vytautas Savickis), o 1997 m. ant simbolinio Prano Genio kapo Macikų (Šilutės r.) lagerio kapinėse iškilo atminimo stogastulpis – kryžius (Vytautas Savickis).

Nuo 2004 m. muziejus pradėjo vystyti ir leidybinę veiklą. 2012 m. sausio 1 d. muziejus turėjo 84555 eksponatus.

Laikui bėgant keitėsi ir muziejaus teisinis pavaldumas. 1945–1969 m. muziejus buvo valstybinio pavaldumo – priklausė LSSR Kultūros ministerijai, 1970 – 2013 m. – Telšių rajono savivaldybei, o LR Vyriausybės 2014 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 16 „Dėl biudžetinės įstaigos Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejaus „Alka“ savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto perėmimo ir perdavimo“ Muziejaus savininko turtinės ir neturtinės teisės ir pareigos bei turtas vėl perduoti Ministerijai. LR kultūros ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV- 221 „Dėl Žemaičių vyskupystės muziejaus reorganizavimo ir Žemaičių vyskupystės muziejaus reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ prie „Alkos“ muziejaus prijungtas Žemaičių vyskupystės muziejus, kuris Žemaitijos širdyje – Varniuose veikia nuo 1999 m. Augant muziejui ir darbų apimčiai, daugėjo ir muziejininkų. 2022 m. birželio 1 d. muziejuje buvo 154515 eksponatų už 10623355 Eur. Per 90 metų muziejui vadovavo: Pranas Genys (1932-1945), Butkų Juzė (1945-1947), Bronius Švėgždavičius (1947-1969), Vitas Valatka (1969-1971), Petras Snarskis (1972-1974), Pranas Duoplys (1974-1977), Violeta Sadzevičiūtė (1977-1979), Jonas Andriusevičius (1979-1986), Kęstutis  Švėgždavičius (1986-1993), Stasys Kasparavičius (1993-2009), Elvyra Spudytė (2010-2019). Nuo 2019 m. Žemaičių muziejui „Alka“ vadovauja istorikė Eva Stonkevičienė, Vilniaus universiteto alumnė. Tik pradėjusią dirbti muziejaus vadovę užgriuvo darbų ir iššūkių lavina. Reikėjo skubiai užbaigti pradėtą rengti kapitalinio remonto darbų techninį projektą ir tvarkybos darbų projektą, iškraustyti į Telšių savivaldybės suteiktas patalpas visus muziejaus eksponatus, nes nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio  Žemaičių muziejus „Alka“ įgyvendina du iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamus projektus: „Žemaičių muziejaus „Alka“ modernizavimas“, kuriuo yra atliekami kapitalinio remonto ir tvarkybos darbai, kuriama nauja ekspozicija, bei projektą Varniuose „Žemaičių vyskupystės muziejaus aktualizavimas, gerinant muziejinės kultūrinės veiklos įvairovę“.

Nors muziejaus pagrindiniuose pastatuose šiuo metu šeimininkauja  statybininkai, bet muziejininkai sukasi it bitelės: jau rengiami būsimų ekspozicijų projektai, renkami eksponatai, be to, 2021 m. muziejui buvo perduotas buvusios ješivos – aukštosios žydų rabinų mokyklos pagrindinis pastatas, kuriame 2023 m. duris atvers muziejininkų rengiama Telšių žydų paveldo ekspozicija. Taip pat buvusio bernardinų vienuolyno komplekso dalyje (dabar – Telšių kunigų seminarija) rengiama sakralinio paveldo ekspozicija. O kur dar „Alkos“ muziejininkų rengiamos konferencijos, parodos, koncertai, susitikimai, edukacijos, ekskursijos, straipsniai, pranešimai, leidybinė veikla, eksponatų paieška, jų analizė, restauravimas ir lankytojus pasitinkantis atsinaujinęs Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys – Žemaičių kaimo muziejus.

Juk „Alkos“ muziejus – Telšių ir Žemaitijos šventovė, sauganti tautos atmintį ir gyvastį jos dabarčiai ir ateičiai.