Naujienos

Bažnyčia – vienanavė, klasicizmo bruožų, stačiakampio plano su keturkampiu mediniu bokštu. Fasade – skardinė varpinė, virš kurios – metalinis kryžius – vėjarodė. Bažnyčios šonuose dailiai įkomponuotos penkios poros arkinių langų, o jos fasadas – puoštas nežymiomis reljefinėmis kolonomis ir dviem arkiniais langais. Į bažnyčią veda penkios durys ant metalinių vyrių. Rūsiui po bažnyčia įrengti naudoti stori, apvalūs balkiai. Aplink bažnyčią – parapijos kapinės, aptvertos mūro tvora su dvejais metaliniais, nerakinamais vartais.

Nepaisant visų karų, okupacijų ir pervartų yra išlikusi gana gausi Nerimdaičių bažnyčios dokumentų kolekcija. Tarp jų svarbią dalią, siekiant pažinti Nerimdaičių bažnyčios istoriją, sudaro bažnyčios inventoriai (turto aprašymas), kurie buvo sudaryti 1897 m., 1905 m., 1914 m. rusų kalba ir 1920 m. bei 1930 m. – lietuvių kalba. Šie inventoriai išliko dėka įžvalgaus bažnytinės vyresnybės reikalavimo daryti jų nuorašus.

 

Bažnyčios inventoriai būdavo sudaromi keičiantis kunigams, išskyrus 1930 m. inventorių, kuris buvo sudarytas Telšių vyskupo Justino Staugaičio įsakymu, siekiant suinventorinti vyskupijos turtą. Išlikusiuose dokumentuose pateikiama informacija ne tik apie bažnyčią, jos istoriją, turimus liturginius reikmenys, inventorių, bet ir kitus Nerimdaičių bažnyčiai priklausiusius pastatus (kleboniją), nurodoma jų fizinė būklė. Iš inventorių sužinome, kad iš Nerimdaičių kilęs kunigas Baltramiejus Kristutis 1853(54) m. iš grafo Gabrieliaus Zabielos ir grafienės Marijos Gutakauskienės nupirko žemės sklypą ir  gavęs Žemaičių vyskupystės dvasinės vadovybės leidimą, savo lėšomis 1858 – 1860 m. pastatė Šv. Baltramiejaus Apaštalo bažnyčią, kurią perdavė Telšių parapijai.  Bažnyčios įrengimą parėmė ir kiti nerimdaitiškiai. Yra išlikęs B. Kristučio testamentas, kurį jis, jausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, surašė 1881 metais ir dedikavo Žemaičių vyskupystės valdytojui vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui. Testamentu B. Kristutis po savo mirties Nerimdaičių bažnyčiai 50 ha žemės ir savo sodybą. Kunigas mirė 1885 m. birželio 20 d., jo atminimą saugo akmeninis paminklas, priglaustas prie jo statytos bažnyčios šono su įrašu: „Czia ilsas kaulai fundatoriaus tos basnyczias kuniga Baltramiejaus Kristuczia mirusia 1885 m.“

Nerimdaičių bažnyčios interjeras pasižymi spalvingumu ir stilistiškai darniais mediniais iš eglinių rąstų darytais altoriais, lubų ir sienų tapyba. Bažnyčios priekyje – trys altoriai. Didysis altorius platus, sudarytas iš trijų dalių. Centrinio altoriaus augaliniai motyvai rėmina Vilniaus Aušros (Aštriųjų) Vartų Dievo Motinos paveikslą (kopija), kurį angelai neša ant rankų (paveikslas paveiksle). Šį, stebuklingu laikomą paveikslą, dengė kitas – „Jėzus meldžiasi Alyvų darželyje“ (neišlikęs). Antrame altoriaus tarpsnyje – Nukryžiuotasis. Abipus centrinės altoriaus dalies ir pirmame, ir antrame tarpsnyje altorių puošia spiralinės, paauksuotos kolonos, tik viršutiniame tarpsnyje jos mažesnės, užstojamos keturių evangelistų skulptūrų. Centrinio altoriaus sparnus jungia gana masyvios Šv. Petro ir Šv. Pauliaus skulptūros. O altoriaus centre – užrakinamas eglinis tabernakulis su paauksuotomis puošybos detalėmis. Dešinės pusės šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje – didelis XIX a. sukurtas Šv. Baltramiejaus paveikslas, antrajame tarpsnyje buvo Šv. Juozapo paveikslas (pagal 1897, 1905,1914 ir 1930 metų inventorius), o dabar – Švč. Mergelės Marijos Rožančinės su Šv. Dominyku atvaizdas. Kairėje pusėje – XIX a. Šv. Antano Paduviečio paveikslas, antrame tarpsnyje pagal minėtus inventorius būta Šv. Jurgio paveikslo, o dabar – Apaštalo Šv. Mato paveikslas.
  

Bažnyčios kairysis altorius pastatytas Pranciškaus Prialgausko lėšomis bei toje pačioje pusėje esantys suolai, kuriuos sumeistravo Niurkių kaimo gyventojas Dominykas Kazlauskas. Abipus šoninių altorių, abiejuose jų tarpsniuose taip pat yra kolonos, kurių kapiteliai – paauksuoti. Visose altoriuose yra portatilės su šventųjų relikvijomis. Klausykla ir sakykla – pseudogotikinio stiliaus. Nerimdaičių bažnyčioje iškilmingai buvo švenčiami šie atlaidai: Viae Crucis – Kryžiaus kelias ir tituliniai Šv. Baltramiejaus atlaidai, pastarieji minimi lyg šiolei. Bažnyčioje tebėra trijų registrų vargonai, kurie pirmą kartą buvo restauruoti 1911 m.

Didžiausia bažnyčios puošmena, unikali visoje Žemaitijoje, tai – itin gausi bažnyčios lubų ir sienų tapyba. Ištapytose lubose galima įžvelgti kelias pagrindines temas. Virš didžiojo altoriaus įkomponuota spinduliuojanti Šventoji Dvasia, apsupta angelų su gėlių girliandomis. Arčiau bažnyčios centro – Jėzaus Kristaus, apsupto angelų, žengimo į dangų siužetas. Pačiame centre — nepaprastai spalvinga „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ ir „Karūnavimo“ scena, išsiskirianti savo įspūdingu formatu.

Dar viena lubų tapybos scena nutapyta ties vargonais, tai – „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Unikali tapyba sukurta talentingo tapytojo K. Bogumiło (apie 1863-1879 m.). Lubų tapyba darni, pasižymi kompozicijos pajautimu ir teologiniu išmanymu. Jo tapybai būdinga istorizmo laikotarpio stilistika, kūriniai patraukia nuoširdžia vaizdo traktuote, žmogaus kūno anatomijos perteikimu. Paveikslų koloritas skoningas, sodrus ir šiltas. Apie Nerimdaičių, Eigirdžių ir kitose Žemaitijos parapijose XIX a. antrojoje pusėje dirbusį talentingą tapytoją ir dekoratorių žinių beveik nėra. Ant vieno savo kūrinio – Nerimdaičių bažnyčioje buvusios procesijų vėliavos dvipusio paveikslo „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Teresė“ (1881 m.) – dailininkas yra parašęs ne tik pavardę, bet ir lenkišką Vilniaus miesto pavadinimą (Wilno). , Šis jo kūrinys dabar saugomas Lietuvos dailės muziejuje K. Bogumiłas sienine dekoratyvine tapyba, nors gerokai kuklesne nei Nerimdaičiuose, papuošė ir netoliese esančią Eigirdžių bažnyčią, kurioje taip pat atsikartoja Šv. Dvasios ir angelų, laikančių gėlių girliandas motyvas. Menotyrininkė Dalia Klajumienė, ilgus metus tyrinėjusi sienų tapybą Lietuvoje, pabrėžė šios paveldo rūšies vertingumą tiek istorine, tiek menine, tiek ir kitomis prasmėmis. Originalios yra ir  kunigo S. Urbelio iniciatyva 1938 m., talkinant Kretingos pranciškonams, nežinomo dailininko (L. M.) Nerimdaičių bažnyčiai nutapytos (restauruotos?) Kryžiaus kelio stotys.

Bažnyčios bokštelyje kabo dvi kampanos (varpai) ir „signorius“ arba „signaturka“  –  nola (varpelis). Krikščioniškajame pasaulyje varpai siejami su Noloje, Kampanijos regione, Italijoje, gyvenusiu vyskupu Šv. Paulinu. Krašto garbei didieji varpai pavadinti kampanomis, o mažieji – nolomis.

Nerimdaičių bažnyčioje būta dviejų didelių varpų ir mažo signalinio („signaturkos“) varpelio. Vieną iš dviejų bažnyčios varpų vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė į Vokietiją. Likęs varpas, gamintas 1879 m. Rygoje, jo skersmuo 75 cm., aukštis 64 cm. Ant varpo išgraviruotos rėmėjų pavardės ir firmos „Schwenk Rīga“ logotipas su papuošimais.

1933 m. Vokietijoje (Apoldoje) nerimdaitiškiai užsakė nulieti antrą varpą. Ant varpo išgraviruota: Nerimdaičiai. Teopilis. „Gyvuosius kviečiu prie maldos, mirusiems skelbiu ramybę“ ir firmos „Apolda Franz Schilling Sohne“ monograma. Varpo skersmuo 63 cm., aukštis 62 cm. Lietuvoje Franco Šilingo sūnų liejyklos varpai, be jau minėtos Nerimdaičių bažnyčios, maldai kviečia Žaiginio, Ylakių, Šilalės, Girdiškės, Upynos (Šilalės r.), Pajūrio bei Pašaltuonio, Jiezno, Ūdrijos, Pajieslio parapijų tikinčiuosius.

1897 – 1930 m. bažnyčios inventoriuose detaliai išvardijami visi bažnytiniai daiktai, liturginiai indai, tokie kaip stalelis-krikštykla, varpeliai, arnotai, stulos, paauksuoti ir pasidabruoti relikvijoriai, monstrancija, komuninė, suolai, klausyklos, šveicoriaus lazda, ir kt.

XX a. 4 deš. bažnyčia neišvengė vagystės. Vagims pasidirbinus raktą, iš zakristijos pavogti 4 kielikai, 2 patenos, komuninė, smilkalų indelis, šventintiems aliejams laikyti indeliai.

Sovietmečiu klebonija, vadinta „Vienuolynu“,  buvo atimta, paversta mokykla, gyvenamuoju namu, o  2008 m. buvusioje klebonijoje įrengta šarvojimo salė. 1930 m. sudarytame inventoriuje nurodyta, kad klebonija baigta statyti 1921 m., joje įrengti 7 kambariai, virtuvė, 3 sandėliukai, du prieškambariai. Pastatas turėjo dvi pusiau įstiklintas verandas.  Klebonijoje buvo dvi angliškų koklių krosnys bei viena krosnelė su šildoma kokline sienele, pastatą supo vaismedžių sodas.

Nerimdaičių filialistais buvo kunigai: Baltramiejus Kristutis, Jonas Barcevičius, Juozapas Rimkevičius, Ferdinandas Konkolevičius, Petras Žeknys, Liudvikas Stankaitis, Juozapas Balčiūnas, Stanislovas Urbelis.

1904 m. Rusijos valdžiai panaikinus spaudos draudimą ir šiek tiek atlaisvinus Katalikų bažnyčiai taikomus suvaržymus, nerimdaitiškiai pradėjo siekti, kad Nerimdaičių bažnyčia iš Telšių filijos taptų savarankiška parapija.  1906 m. spalio 30 d. Nerimdaičių apylinkės gyventojai kreipėsi į Žemaičių vyskupą Mečislovą Paliulionį, prašydami įsteigti atskirą Nerimdaičių bažnyčios cirkulą (parapiją), teigdami, kad „į Telšių bažnyčią jiems esą 15-23 varstai (1 varstas – 1066,8 m), į Viekšnius – 18 ir į Tryškius – 15 varstų. Be to, pavasarį ir rudenį susisiekimą su Telšiais jiems kliudo vis patvinstanti Alaukštos upė, o su Viekšniais – Venta, gi į Tryškius esąs labai blogas kelias, ypač pavasario ir rudens metu. Deja, tuo metu atskira parapija nebuvo įsteigta, bet buvo nustatytos Nerimdaičių filijos ribos, o Nerimdaičių kuratas gavo teisę vesti atskiras nuo Telšių parapijos ne tik krikšto, mirties, bet ir santuokų knygas. Nerimdaičių filijai priklausė: Nerimdaičiai, Virmėnų, Laukstėnų, Pielių, Sukinių, Džiugailių, Niurkių, Trimsėdų, Birbiliškių, Žalšilės ir Tučių kaimai.

1923 m. birželio 16 dieną Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius įsteigė Nerimdaičių parapiją. Pirmuoju naujai įkurtos Nerimdaičių parapijos klebonu tapo jos buvęs kuratas  kunigas Stanislovas Urbelis. Jis garsėjo ne tik kaip atsidavęs parapijiečių sielų ganytojas, bet ir  kaip pavyzdingas ūkininkas, į kurį patarimo kreipdavosi ne tik  aplinkinių, bet ir tolimesnių kaimų ūkininkai.

Yra išlikusios atskirai nuo Telšių parapijos vedamos Nerimdaičių filijos gimimo (krikšto) nuo 1871 m. ir mirties fakto – nuo 1873 m. registravimo knygos, o nuo 1907 m. ir santuokų registracijos knygos, susirašinėjimo su Telšių vyskupija dokumentai. Vienos seniausių – gimimo ir mirties metrikų knygos.

Dėl tuometinės medicinos lygio bei sunkiai miestelių ir kaimų žmogui pasiekiamų bei brangiai kainuojančių gydytojų paslaugų, mirtingumas ypač kūdikių iki metų amžiaus buvo itin didelis, o registracijos knygų įrašuose dažniausiai būdavo nurodoma, kad mirties priežastis – nežinoma.

Tarpukario Nerimdaičių parapijoje mirties statistiką, leidžia teigti, kad vaikų, ypač kūdikių iki metų amžiaus, mirtys sudarė nuo trečdalio iki pusės visų tais metais mirusių parapijiečių ir apie ketvirtadalį iš tais metais gimusių vaikų... Pavyzdžiui, 1921 m. Nerimdaičių parapijos teritorijoje buvo užregistruoti 27 mirties faktai, iš jų –14 vaikų iki 18 metų amžiaus; 1939 m. – 39, iš jų vaikų – 14, tais metais gimė – 57; 1940 m. iki rugpjūčio mėn. mirė  29, iš jų vaikų – 9.

Ar pasitaikydavo ne santuokoje gimusių vaikų? Taip, jų skaičius svyruodavo nuo 4 iki 6 per metus. Dažniausiai nesantuokinių vaikų susilaukdavo žemės ūkio darbininkės ir tarnaitės, bet pasitaikydavo pasiturinčių moterų. Tiesa, viena 35 metų ūkininkė susilaukė nesantuokinio vaikelio ir tai galėjo būti tiems laikams išties drąsus ir sąmoningas šios moters apsisprendimas vienai auginti vaiką. Nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. sovietų valdžia įvedė civilinę metrikaciją ir Bažnyčia jau registravo tik krikšto, o negimimo faktą bei bažnytines santuokas. Daugiausiai kūdikių ir vaikų Anapilin nusinešdavo skarlatina, plaučių uždegimas, tymai ir gripas, o jaunuolius – džiova. Būtina pažymėti, kad tarpukariu Nerimdaičiuose gimdyvėms pagalbą teikė patyrusios savamokslės pribuvėjos Sobutienė ir Beniušienė, geros savo srities specialistės,  nes 1921 – 1940 m. mirė tik dvi gimdyvės.

Neišvengta Nerimdaičių parapijoje ir žmogžudysčių. 1921 m. Trimėsėdio kaime buvo nužudytas 28 metų ūkininkas Stasys M., o  1925 m. birželio 8 d. taip pat Trimėsėdžio kaime piktadarių buvo nužudyti 27 metų ūkininkai Povilas Š. ir jo žmona Eleonora ir pan. Pasitaikė ir keletas nelaimingų atsitikimų, pvz.: 1925 m. nuskendo 26 m. ūkininkaitis Juozas M., o 1931 m. vežimo partrenktas žuvo 29 m. ūkininkas Jonas S. iš Pielių kaimo.

O ką liudija santuokų registravimo knygos? Analizuojant tarpukario santuokų knygas, galima paneigti mitą, kad merginos ištekėdavo labai jaunos, nesulaukusios nė 18 metų, nes vidutinis besituokiančiųjų  amžius buvo 23-35 metai. Tiesa, vaikinai būdavo vyresni, merginos jaunesnės, pasitaikė vienas atvejis kai susituokė šešiolikmečiai... Tačiau buvo ir santuokų, kuriose sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo itin didelis, pvz.; 20, 30 ir net 50 metų...

 

Populiariausi vardai Nerimdaičių parapijoje buvo  Stanislovas ir Stanislava. Taip pat populiarūs buvo Juozapo, Antano, Jono, Petro, Kazimiero, Aleksandro, Vytauto, Leono, Adomo, Vaclovo, Alponso , Augustino vardai. Mergaitėms tėvai dažnai suteikdavo Stepanijos, Valerijos, Vandos, Zopijos, Janinos (Jonės), Bronislavos, Onos, Irenos, Aleksandros, Emilijos, Danutės vardus. Pasitaikydavo ir retų vardų, pvz.: Lidija, Rožė, Saulutė, Albertina, Izabelė, Leonora, Leokadija, Liucija, Adolpina, Adelija, Justina, Gražina, Kleopa, Paulė, Malvyna, Marcelė, Elzbieta, Zigmuntas, Rimantas, Apolinaras, Ipolitas, Edmundas, Donatas, Marijonas, Liudvikas ir kt.

 

Per įvairias pervartas išlikę Nerimdaičių parapijos dokumentai dabar saugomi Lietuvos istorijos archyve, Telšių vyskupijos kurijoje, Žemaičių muziejuje „Alka“ ir Nerimdaičių bažnyčios archyve Nevarėnuose.

Janina Bucevičė