Naujienos

Pirmąjame ciklo staipsnyje buvo aptartas ginklų dėjimas į kapus ir patys žemaičių ginklai, kas yra labiau vyrų sritis. Antrame ciklo straipsnyje dėmesys buvo sutelktas į papuošalus, kurie sietini su moteriška sfera, nors dalį aprašomų papuošalų nešiojo ir vyrai. Trečiasis straipsnis buvo skirtas mirusiųjų erdvinei orientacijai, tai yra, kuria kryptimi pasaulio šalių atžvilgiu mirusieji guldomi į kapą. Ketvirtasis ciklo straipsnis yra skirtas darbo įrankiams ir jų dėjimo į kapus tradicijai.

Ankstesniuose ciklo straipsniuose jau buvo minėta, kad mirusiesiems priklausiusių daiktų dėjimas į kapus buvo svarbi laidotuvių ritualo dalis. Lietuvoje gyvenusios baltų gentys, greičiausiai, tikėjo, jog pomirtiniame pasaulyje žmogus ir toliau tęsia žemės gyvenimą- eina tas pačias pareigas, dirba tokius pačius darbus, priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui (Gimbutienė M.). Todėl į kapus dedami daiktai reikalingi tolesnei mirusiojo veiklai ir egzistencijai užtikrinti- būtiniausi darbo įrankiai, ginklai, raitelio ir žirgo aprangos daiktai, papuošalai bei įvairūs buities reikmenys.

Rašant apie žemaičių vyrų kapus pirmiausia prisimenami kirviai. Tai universalūs įrankiai naudoti tiek buityje, tiek kovoje. Ypač tai būdinga įmoviniams kirviams, kurie V-IX a. aptinkami žemaičių ir žiemgalių kapinynuose. Šie kirviai išsiskiria savo forma-jie panašūs į geležinių vamzdžių fragmentus, viename gale suplotus ir užaštrintus. Tokia forma paveldėta dar iš bronzos amžiaus (apie 1800–500 m. pr. Kr.), naudota ankstyvajame geležies amžiuje (500–0 m. pr. Kr.) ir romėniškąjame laikotarpyje (0–400 m po Kr.). Žinios apie gamybos procesą ir technologijas buvo perduodamos iš kartos į kartą. Laidojimo ritualo metu įmoviniai kirviai į kapus dėti labai įvairiai-jie randami prie mirusiojo galvos, pečių srityje, prie šono, retkarčiais prie kojų. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma nemaža įmovinių kirvių kolekcija iš Maudžiorų kapinyno (Kelmės r.), Žaduvėnų (Telšių r.) ir Vienragių (Rietavo r.) pilkapynų. Vikinginiame laikotarpyje (IX-XII a.) tradicijos keičiasi, įmoviniai kirviai nebenaudojami, paplinta plačiaašmeniai pentiniai kirviai su skyle kotui, kurie pagal formą artimesni šiuolaikiniams kirviams. Pentinių plačiaašmenių kirvių žemaičių gyventoje teritorijoje aptikta mažai, kaip jie dėti į kapus nėra žinoma.

Žemaičių moterų laidojimo tradicijos glaudžiai susijusios su verpstukų-vilnų verpimo įrankių dėjimu į kapus. Kapuose išlieka nesunykęs tik akmeninis ar molinis verpstuko smagratis, kartais ornamentuotas, panašus į miniatiūrinį girnų akmenį. Pirmosiose Žemaičių muziejaus „Alka“ gautų eksponatų knygose (GEK) verpstukai dažnai vadinami „girnakuliukais“ t. y. mažais girnų akmenimis. Verpstukų žemaičių moterų kapuose aptinkama nemažai. Vien tik Bikavėnų kapinyno tyrinėjimų metu rasta apie 30 verpstukų. Žąsino kapinyne aptikti 28 verpstukai, Paragaudžio- 10, Žvilių ir Upynos kapinynuose po 8 verpstukus (Vaitkunskienė L., Valatka V., Tautavičius A.). Žemaičių kapinynuose verpstukai į kapus dažniausiai būdavo dedami mirusiųjų moterų galvūgalyje, kairėje ar dešinėje galvos pusėje arba, retkarčiais, virš galvos. Žąsino kapinyne tokiu būdu į kapus padėta 56 proc. visų verpstukų su nustatyta padėtimi kape, Bikavėnų – 46,8 proc., o Upynos kapinyne – 40 proc. verpstukų. Pastebėta tendencija verpstukus dažniau dėti kairėje galvos pusėje (Vaitkunskienė L., Tautavičius A.).

Paprotys dėti į kapus verpstukus nebuvo paplitęs visoje žemaičių teritorijoje. Jakštaičių- Meškių kapinyne atsitiktinai rasti tik 2 verpstukai. Maudžiorų, Juodsodės ir Paluknio kapinynus palikusios bendruomenės, matyt, neturėjo papročio dėti verpstukus į moterų kapus, nors buityje šiuos darbo įrankius moterys, be abejo, naudojo. Minėtuose kapinynuose verpstukų visai nerasta.

 

Kitas dažnai moterų kapuose pasitaikantis įrankis-ylos. Jos randamos be medinių rankenų, nes pastarosios per ilgą laiką žemėje suyra. Ylų aptikta visuose tyrinėtuose centrinės Žemaitijos V- XII a. laidojimo paminkluose. Pastebėti tam tikri ylų padėties kape lokaliniai skirtumai. Pietvakariniai žemaičiai (Jūros upės baseinas, Šilalės r.) ylas į moterų kapus neretai dėdavo kartu su verpstukais. Todėl ylų, kaip ir verpstukų, daugiausia pasitaikė padėtų mirusiųjų moterų galvūgalio srityje. Upynos kapinyne tokia tendencija akivaizdi- 70 proc. visų ylų aptikta mirusiųjų galvūgalio srityje.

Bikavėnų ir Žąsino kapinynuose taip padėtų ylų yra atitinkamai 57,1 proc. ir 53,7 proc. Galvūgalio srityje ylas dažniau dėdavo kairėje galvos pusėje (Bikavėnai – 28,5 proc. visų atvejų; Žąsinas – 26,9 proc.), nors Upynos kapinyne šie įrankiai dažniau guldyti dešinėje galvos pusėje (50 proc. visų ylų). Žąsino ir Bikavėnų kapinynuose, be to, pastebima tendencija ylas dėti prie kairės kojos žemiau kelio (Žąsinas – 23 proc. visų ylų; Bikavėnai – 21,4 proc.) (Tautavičius A., Vaitkunskienė L.). Maudžiorų kapinyną palikusi šiaurinių žemaičių (Kelmės r.) bendruomenė ylas į kapus dėdavo truputį kitaip. Šiame kapinyne pastebėta tendencija ylas į kapus dėti ne tik mirusiųjų galvūgalyje (31,2 proc. visų atvejų), bet ir prie kairės mirusiojo rankos, peties-žąsto arba alkūnės srityje. Tokiu būdu Maudžiorų kapinyne padėta 43,7 proc. visų ylų. Pietvakarinėje žemaičių gyvento ploto dalyje taip padėtų ylų rasta tik Upynos kapinyne (25 proc. visų atvejų) (Valatkienė L., Tautavičius A.,).

Peiliai tiesiais ir lenktais ašmenimis-universalus darbo įrankis, laidojimo ritualo metu dėtas tiek į vyrų, tiek į moterų kapus. Visi pietvakarių žemaičių (Bikavėnai, Žąsinas, Žviliai, Paragaudis, Upyna) kapinynuose rasti peiliai yra tiesiais ašmenimis. Šiaurinių (Maudžiorai ir Juodsodė), šiaurės rytinių (Jakštaičiai- Meškiai) ir pietrytinių (Paluknys) žemaičių kapinynuose rasta daugiau ar mažiau darbo peilių lenktais ašmenimis. Tokie peiliai dažniau dėti į moterų kapus. Maudžiorų kapinyne lenktų peilių aptikta netgi daugiau nei peilių tiesiais ašmenimis. Jame rasti 27 lenkti peiliai, kas sudaro 58,6 proc. visų peilių (27 iš 46 peilių).

Darbo peiliai tiesiais ašmenimis centrinės Žemaitijos kapinynuose V-XII a. į kapus dažniausiai būdavo dedami mirusiojo juosmens kairėje arba dešinėje pusėje, nors pasitaikė padėtų ant pilvo. Juosmens srityje vienokiu ar kitokiu būdu padėti peiliai tiesiais ašmenimis Maudžiorų kapinyne sudaro  50 proc. visų peilių, Upynos- 46,3c, Bikavėnų- 43,4 proc., Paluknio- 42,7 proc., o Žąsino kapinyne- 21,8 proc. visų peilių. Pastarąjį kapinyną palikusi bendruomenė peilius dažniau paguldydavo mirusiojo galvos dešinėje pusėje (31,2 proc. visų peilių). Peiliai lenktais ašmenimis Maudžiorų kapinyno moterų kapuose dažnai randami padėti dešinės rankos peties- žąsto srityje (33,3 proc. visų lenktų peilių), taip pat nemažai jų aptikta mirusiųjų galvūgalio kairėje arba dešinėje pusėje (atitinkamai 16,6 proc. ir 8,3 proc.) (Tautavičius A., Vaitkunskienė L., Valatkienė L., Valatka V., Tautavičienė B., Urbanavičius V., Dowgird T.). Peilių lenktais ašmenimis paplitimas šiaurinių, šiaurės rytinių ir pietrytinių žemaičių tarpe gali būti siejamas su žiemgalių genčių tradicijų įtaka. Tačiau, kaip rodo Maudžiorų kapinyno tyrinėjimų duomenys, žemaičiai šiuos darbo įrankius į kapus neretai dėjo kitaip nei žiemgaliai. Pastarieji lenktus peilius į moterų kapus guldydavo mirusiosios juosmens srityje (Vaškevičiūtė I.).

Rečiau centrinės Žemaitijos kapinynuose pasitaikė tokių darbo įrankių kaip geležinės peikenos, dalgiai ar adatos. Su peikenomis susidurta tyrinėjant Maudžiorų kapinyną. Kasinėjimų metu rastos 2 peikenos. Viena iš jų buvo paguldyta mirusiojo galvos dešinėje pusėje (kapas Nr. 141), o kita – prie mirusiojo dešinės kojos, kelio srityje (kapas Nr. 214) (Valatkienė L.).

Tyrinėtų centrinės Žemaitijos VIII- XII a. kapinynų archeologinėje medžiagoje žinomas tik 1 dalgis ir 1 adata. Dalgis rastas pietvakarinių žemaičių Žąsino kapinyno kape Nr. 13, mirusiojo kairės kojos blauzdos srityje, o adata- pietrytinių žemaičių Paluknio kapinyne palaidotos moters (k.Nr. 14) juosmens dešinėje pusėje (Vaitkunskienė L., Dowgird T.).

Žemaičių kapuose randami darbo įrankiai, galima sakyti, niekuo nesiskiria nuo kitų baltų genčių darbo įrankių ir technologiškai mažai kuo skiriasi nuo kaimyninių skandinavų ar slavų genčių įrankių. Žinoma, pilno vaizdo apie naudotus darbo įrankius iš kapų medžiagos susidaryti negalima, nes ne visus juos dėdavo į kapus laidotuvių metu, be to, didelė dalis įrankių buvo pagaminti iš medžio bei kitų neatsparių aplinkos poveikiui medžiagų, kurios laikui bėgant greitai sunyksta.