Naujienos

Pirmoje staipsnio dalyje buvo aptartas ginklų dėjimas į kapus ir patys žemaičių ginklai, kas yra labiau vyrų sritis. Antroje dalyje, šiame staipsnyje, dėmesys sutelkiamas į papuošalus, kurie sietini su moteriška sfera, nors dalį aprašomų papuošalų nešiojo ir vyrai. Turtingos baltų moters papuošalų komplektas-apgalvis, antkaklė, segės, smeigtukai, apyrankės, žiedai-svėrė ne vieną kilogramą ir nebuvo nešiojamas kasdien. Juos naudojo tik išskirtinėmis progomis-per šventes, svarbių ritualų ar apeigų metu, taip pat, jais būdavo padabinama mirusioji laidotuvių metu. Papuošalai sudarė svarbią, neatskiriamą ir savitą drabužių dalį, gerai atspindinčią atskirų baltų etninių bendrijų aprangos savitumus (Volkaitė- Kulikauskienė R.,Vaitkunskienė L.).

Archeologai, rašydami apie centrinės Žemaitijos laidoseną, ištisai žalvariu dengtas moterų kepurėles nurodo greta kitų X- XI a. žemaičių kutūrai būdingų laidosenos elementų (Tautavičius A., Volkaitė- Kulikauskienė R.). Šias kepurėles dėvėjo tik žemaitės, kitoms baltų gentims jos nebūdingos. Tokios kepurėlės būdavo daromos iš storų lininių siūlų, susukus ploną virvutę, ant kurios suvertos nedidelės žalvarinės grandelės. Susiuvus vieną prie kitos tokias, žalvario grandinėlėmis padengtas virvutes gaunama metalu padengta, tačiau elastinga kepuraitė. Į jos priekinį kraštą buvo įkabinama dar keliolika klevo sėklos formos kabučių (Tautavičius A.). Didžioji dauguma kepurėlių yra pusrutulio formos, tačiau archeologams pavyko rasti ir aukštų, kūgio formos kepurėlių. Manoma, kad žalvariu dengtos kepurėlės dėvėtos tik didesnių iškilmių metu ir priklausė labai turtingų šeimų moterims. (Volkaitė- Kulikauskienė R.).

Kiti galvos papuošalai būdingi centrinės Žemaitijos regionui-tai žalvariniai apgalviai sudaryti iš kelių eilių ilgų žalvarinių įvijų, perskirtų skersinėmis stačiakampio formos plokštelėmis. Visi tie elementai suverti ant paprastų virvelių. Gaminant papuošalą iš įvijų ir skersinių plokštelių suformuojami keturi ir daugiau papuošalo segmentų. Apgalviai buvo tarsi žalvariniai vainikai, juosiantys galvą. Nauji ir gerai prižiūrimi apgalviai buvo aukso spalvos ir atrodė gana puošniai. Apgalviai daugiausia nešioti V-VII a., o VII-VIII a. Žemaitijoje jie tampa nebemadingi. Šiuos papuošalus, taip pat, mėgo žiemgalių ir latgalių genčių moterys. Būta ir kitokių apgalvių. Antai Maudžiorų kapinyną (Šilalės r.) palikusios bendruomenės moterys dėvėjo kitokius, savitus apgalvius, nesutinkamus kitose centrinės Žemaitijos vietovėse. Jie sudaryti iš 3 tarpusavyje susijusių maždaug 1 cm pločio odinių juostelių, papuoštų sukaltomis žalvarinių vinučių su pusrutulio formos galvutėmis eilėmis. Papuošalas pakaušio srityje užsegamas maža stačiakampio formos sagtele su apkalu. Apgalvius, greičiausiai, dėvėjo jaunos, dar neištekėjusios merginos.

Kaklą žemaičiai (moterys ir vyrai) puošė įvairių tipų antkaklėmis-žalvariniais lankais, neretai ornamentuotais, su skirtingu galų užbaigimu, be to, dar plačiai mėgtos karolių ir žalvarinių įvijų apvaros (vėriniai). Žemaitijoje nebuvo vieno populiariausio antkaklių tipo, kaip ir kitos baltų gentys žemaičiai nešiojo: a) vytines antkakles su kilpiniais galais, kai kurios su buoželėmis vietoje kilpų (populiarios X-XI a.), b) antkakles tordiruotu lankeliu su kilpele ir kabliuku, c) paprastas antkakles iš vielos su atlenktais galiukais, d) antkakles ramentinias galais, ir e) antkakles pastorintais daugiakampiais ar apskritais galais.

Kitą stambią Centrinės Žematijos V - XII a. kapinynuose rastų papuošalų grupę sudaro segės ir smeigtukai-krūtinės papuošalai. Šie papuošalai iš dalies turėjo praktinę reikšmę, kadangi jais būdavo susegami drabužiai. Smeigtukai, ypač sujungti grandinėlių eilėmis ir papuošti kabučiais, drauge buvo ir savitas, tik moterims būdingas krūtinės papuošalas. Šie puošnūs smeigtukai neretai būdavo masyvūs, dideli (ypač kryžiniai) ir netinkami kasdieniniam nešiojimui. Jie, matyt, naudoti tik ypatingomis progomis. Centrinėje Žemaitijoje, V-XII a. vyravo paprotys, pagal kurį moterys dažniau susegdavo drabužį smeigtuku, o vyrai sege. Smeigtukų vyrų kapuose randama retai. Populiariausi buvo kryžiniai smeigtukai, su kryžiaus formos galvute ir ilga adata. Juos nešiojo tiek kuršių, tiek ir žemaičių moterys.

Žemaitijos regione, taip pat, populiarūs buvo nuokameniai smeigtukai. Šie smeigtukai turi pamažu storėjančias ir platėjančias trimito formos galvutes. Jų šonai pagražinti skersiniais ranteliais ar jų grupėmis, o galvutės viršus – kryžmai susikertančiomis linijomis. Iš pirmo žvilgsnio jie primena dideles vinis. Nuokameniais smeigtukais daugiausia puošėsi žemaičių ir žiemgalių moterys. Jie paplito IV a. ir naudoti iki X-XI a., bet ypač būdingi V-VIII a. Be minėtų smeigtukų tipų Žemaitijoje plačiai naudoti paprasti lazdeliniai smeigtukai (žalvariniai ir geležiniai) bei žiediniai smeigtukai.

Segės Žemaitijoje buvo labiau vyrų papuošalas. V-IX a. žemaičių vyrai puošėsi įvairių tipų lankinėmis segėmis-aguoninėmis, laiptelinėmis, skliutakojėmis ir kitokiomis, o IX-XII a. paplinta pasaginės segės. Pasaginių segių būta įvairių rūšių, tačiau Žemaitijos regionui labiau būdingos pasaginės segės įvairiais daugiakampiais galais. Gana populiarios buvo pasaginės segės cilindriniais ir aguoniniais galais, lankinės segės aguoniniais galais ir įvairių tipų plokštinės segės.

Apyrankės V-XII a. buvo labiausiai paplitę rankų papuošalai, nors buvo naudojami ir įvairių tipų žiedai. Apyrankėmis puošėsi tiek vyrai, tiek ir moterys. Žemaitijoje populiariausios buvo įvijinės apyrankės, panašios į ilgas spirales. Turtingesnės moterys tokias apyrankes dėvėjo ant abiejų rankų ir svėrė jos išties nemažai. Tokios apyrankės buvo madingos visoje Lietuvoje, o Žemaitijos regionas išsiskiria, taip vadinamomis, rankogalinėmis apyrankėmis su iškilia trikampe briauna. Rankogalinėmis apyrankėmis daugiausia puošėsi žemaičių ir žiemgalių moterys. Šios apyrankės yra originalios formos-ilgos, pagamintos iš plonos žalvario skardos, su tuščiavidure trikampio formos briauna. Jos gausiai ornamentuotos graviruotų taškučių ir įspaustų ‚,akučių‘‘ ornamentu, iš kurių suformuoti rombai ir kitos figūros. Naudotos jos VII-VIII a. Populiarios, taip pat, buvo apyrankės apyrankės smailėjančiais galais, užsibaigiančiais buoželėmis, ir įvairių tipų juostinės apyrankės.

Dauguma aprašytų papuošalų kapuose randami taip kaip buvo dėvimi-kepurėlės ir apgalviai galvos srityje, antkaklės-mirusiojo kaklo srityje, segės ir smeigtukai-krūtinės srityje, apyrankės-ant rankų, žiedai ant pirštų. Tik retais atvejais papuošalai dedami į kapą krūvelėje greta mirusiosios (-ojo), tai galima interpretuoti kaip auką paaukotą laidotuvių ritualo metu.

Baigiant straipsnį reikia pasakyti, kad tyrinėjant aprašytus papuošalus galima susidaryti vaizdą ne tik kaip puošėsi senovės žemaitės ir žemaičiai, bet ir apie tų laikų estetikos supratimą, socialinę bendruomenių sanklodą, prekybos ryšius, gamybos technikas ir technologijų išsivystymo lygį.

Žemaičių muziejaus „Alka“

Rinkinio saugotojas-kuratorius, archeologas

Antanas Kavaliauskas