Naujienos

Vienoje iš Žemaičių muziejaus „Alka“ salių, kur tarpukario istorijos vingius pasakoja įrengta ekspozicija – akį patraukia du medaliai. Jie skirti broliams Stanislovui ir Gabrieliui Narutavičiams – išskirtinėms asmenybėms, kurių gyvenimai susipina su sudėtinga XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos ir Lenkijos istorija. Stanislovas Narutavičius – gerai žinomas advokatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Brėvikių dvaro šeimininkas. Jo brolis Gabrielius – Lietuvoje menkiau žinomas, tačiau pasaulyje pripažintas inžinierius, pirmasis nepriklausomos Lenkijos prezidentas. Jų likimai – tai dviejų tautų, dviejų vizijų ir vienos šeimos istorija, atspindinti laikotarpį, kai reikėjo skaudžiai apsispręsti: kokią valstybę kurti.

Tarp Brėvikių, Renavo ir Liepojos

Yra ir daugiau ženklų muziejuje bei mieste apie brolius Narutavičius. Tai – Jozefo Pilsudskio atsiminimų knygelė („Wspomnienia o Gabrielu Narutowiczu“ / „Atsiminimai apie Gabrielių Narutavičių“, išleista Varšuvoje 1923 m.) ir balto marmuro lenta ant Šv. Antano Paduviečio katedros sienos, kurioje išrašyta brolių Narutavičių pavardė.

Tačiau grįžkime į XIX a. vidurį. Trečioji žemaičių bajoro, advokato, Telšių pavieto teisėjo Jono Narutavičiaus santuoka su Viktorija Ščepovkyte buvo sėkminga, palaiminta dviem dukrom ir dviem sūnumis. Tačiau vos metukų sulaukęs Gabrielius neteko tėvo, aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio, petis petyn kovujusio kartu su garsiuoju sukilimo vadu kun. Antanu Mackevičiumi. Į Kauno kalėjimą patekęs Jonas Narutavičius, į laisvę išėjo tik beveik po metų, su palaužta sveikata. Neaišku kaip jis išvengė tremties ar dar didesnės bausmės, juolab kad į sukilimą atėjo iš valdiškos tarnybos… Gabrieliaus, jo brolio ir seserų vaikystė prabėgo šeimai priklausiusiame Brėvikių dvarelyje netoli Telšių.

Gabrielius Narutavičius augo demokratiškoje aplinkoje, kurioje svarbios buvo Tėvynės meilės ir pasiaukojimo vertybės. Šeimoje buvo vartojamos tiek lenkų, tiek žemaičių kalbos, tačiau Brėvikių dvaras buvo praskolintas, ir vaikų ateitis atrodė neaiški.

Pagalbos ranką ištiesė Renavo dvaro savininkas baronas Antonas von Rönne, kuris 1868 m. pakvietė Viktoriją Narutavičienę su vaikais apsigyventi savo dvare bei pasamdė jiems mokytoju Lauryną Ivinskį – vieną iš šviesiausių to meto švietėjų ir Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjų.

Renavas buvo kitoks nei medinis Brėvikių dvaras: dideli, mūriniai klasicizmo stiliaus rūmai, turtinga biblioteka, meno kūriniai, angliško tipo parkas su neįprastais Lietuvoje augalais ir arklidės su išpuoselėtais žirgais.

Atėjus laikui pradėti gimnazijos mokslus, motina berniukams pasirinko Liepojos Nikolajaus klasikinę gimnaziją. Tai buvo išskirtinė mokykla – joje dėstymas vyko ne rusų, o vokiečių kalba, vyravo Vakarų Europos švietimo kryptys, o mokyklos dvasia pasižymėjo laisvumu ir intelektiniu atvirumu.

Gabrielius mokslams pasinėrė visa širdimi – ypač jį traukė fizika ir chemija. Būdamas smalsus ir imlus naujovėms, jis netgi įsirengė namuose mažą laboratoriją, kur atlikdavo įvairius bandymus. Motina dažnai jį dėl to barė – baimindamasi, kad vieną dieną sūnus susprogdins namus. Nesusprogdino.

1883 m. baigęs gimnaziją, Gabrielius įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti tiksliųjų mokslų. Tačiau šaltas ir drėgnas klimatas atgaivino dar Liepojoje po buriavimo nelaimės įgytą plaučių ligą. Diagnozė buvo grėsminga – tuberkuliozė, o gydytojai davė jam gyventi vos pusmetį, jei nepavyks persikelti į sveikesnį klimatą.

Gavęs carinės valdžios leidimą vykti gydytis į Šveicariją, Gabrielius prieš išvykdamas paskutinį kartą aplankė Brėvikius.

Šveicarija: pripažinimas

1866 m. ankstyvą pavasarį Gabrielius pasiekė vieną geriausių Šveicarijos kurortų – Davosą. Ir čia įvyko lauktasis stebuklas – Gabrielius pasveiko, įstojo į Ciuricho politechnikos institutą, vieną garsiausių to meto inžinerijos aukštųjų mokyklų pasaulyje, studijuoti statybų inžinerijos ir 1891 m. įgijo statybos inžinieriaus specialybę. 

Ciuriche jis susidraugavo su bendramoksle Ewa Krzyżanowska, kilusią iš Minsko lenkų šeimos, įsimylėjo, paveržė ją iš anuomet dar tik pradedančio rašytojo Vaclavo Berento (Waclaw Berent). Pora susituokė 1901 m. San Galene. Po metu jiems gimė sūnus Stanislovas, o 1907 m. – dukra. Dėl G. Narutavičiaus ryšių su lenkų organizacijomis Šveicarijoje, Rusijos valdžia jam uždraudė sugrįžti į tėvynę ir jis priėmė Šveicarijos pilietybę.

G. Narutavičiaus karjeros proveržis įvyko 1895 m., kai jis perėjo dirbti į žinomo inžinieriaus Luiso Kuršteinerio (Louis Kursteiner, 1862-1922) inžinierių biurą, kur pradėjo aktyvią inžinieriaus karjerą, dirbo tiek Šveicarijoje, tiek užsienio šalyse. Jis buvo pirmasis inžinierius, kuris praktiškai įgyvendino kalnų hidroenergijos panaudojimą plataus masto pramoninei energijai gauti.

Be to, G. Narutavičius 1907 m.  tapo Ciuricho politechnikos instituto (ETH Zürich) profesoriumi, 1913–1919 m. buvo ir Vandens statybos instituto dekanas. Geraširdis poliglotas „Naruti“, kaip meiliai jį vadino studentai, buvo jų labai mėgstamas ir gerbiamas. G. Narutavičius taip pat buvo Šveicarijos vandens ūkio komiteto narys, 1915 m. išrinktas Tarptautinio Reino upės reguliavimo komiteto pirmininku.

Deja, G. Narutavičiaus šeima nebuvo apsaugota nuo sunkumų: trijų metukų Anna susirgo meningitu, sutriko jos raida, žmona susirgo depresija ir sulaukusi vos 45-erių mirė nuo vėžio.

Lenkija: nuo ministro iki Prezidento

Mirus žmonai, G. Narutavičius priėmė J. Pilsudskio kvietimą atvykti į Lenkiją. Šveicarijoje liko sūnus Stanislovas, o jis su dukrele išvyko.

Neretai svarstoma, kodėl G. Narutavičius 1920 m., būdamas tarptautiniu mastu pripažintu inžinieriumi ir profesoriumi, atvyko į Pirmojo pasaulinio karo nualintą, badaujančią sunkiai po 123 metų trukusių okupacijų ir krašto padalijimų, besikuriančią Lenkijos valstybę.

Grįžkime į praeitį. Narutavičiai buvo sena žemaičių bajorų giminė, laikiusi save Abiejų Tautų Respublikos piliečiais ir rūpestis savo valstybe, atsakomybės jausmas už ją buvo įaugęs į jų kraują. Be to, jį atvykti į Lenkiją primygtinai kvietė tuometinis šalies vadovas Juzefas Pilsudskis, taip pat žemaičių bajorų palikuonis, prašydamas jį prisidėti savo inžinerine ir vadybine patirtimi, atstatant nuniokotą šalį. G. Narutavičius paskirtas Viešųjų darbų ministru. 1922 m. G. Narutavičiui tapus užsienio reikalų ministru, dėl dažnų kelionių negalėdamas tinkamai pasirūpinti dukrele, ją apgyvendino Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų vienuolyno globos namuose Chelmno (Kulmo) mieste.

Lenkijos liaudies partija „Wyzwolenie“ jį iškėlė kandidatu rinkimuose į prezidentus, kuriuos 1922 m. gruodžio 9 d. jis laimėjo ir tapo pirmuoju Atkurtos Lenkijos Respublikos prezidentu. Nacionalistų spauda ir politikai šmeižė Narutavičių, vadino jį „ne lenku“, „užsienio žmogumi“, „žydų prezidentu“, „masonu“ ir net „ateistu“. “. Gruodžio 11 d. Nacionalinės demokratijos šalininkai net bandė sutrukdyti išrinktajam prezidentui atvykti į priesaikos ceremoniją Seime. Karieta buvo apmėtyta purvinomis sniego gniūžtėmis, mieste kilo riaušės. Gruodžio 14 d. G. Narutavičius oficialiai perėmė iš J. Pilsudskio valstybės vadovo pareigas. Kodėl pats J. Pilsudskis nekandidatavo į prezidento postą? Tai tikriausiai lėmė 1922 m. priimta Lenkijos konstitucija, smarkiai apribojusi prezidento įgaliojimus. J. Pilsudskis savo atsisakymą grindė tuo, kad jo „eisena lengva, o ranka - sunki“,  G. Narutavičiaus – priešingai: „eisena sunki, o ranka - lengva“. Iš tiesų maršalas su savo valdymo stiliumi netilpo į Konstitucijos rėmus.

Prezidento žūtis

G. Narutavičiaus prezidentavimas truko vos penkias dienas. 1922 m. gruodžio 16 d., penktadienį, Varšuvos nacionalinėje galerijoje „Zachęta“ Gabrielius Narutavičius buvo nužudytas nacionalisto Eligiušo Niewiadomskio, dailininko, buvusio Varšuvos dailės akademijos dėstytojo, anksčiau palaikiusio J. Pilsudskį, bet paskui tapusio fanatišku kraštutinių dešiniųjų, kur vyravo ksenofobiškos, antisemitinės pažiūros, šalininku. G. Narutavičiaus išrinkimą jis laikė „žydų sąmokslu prieš lenkų tautą“. Apsilankymas „Zachęta“ galerijoje buvo oficialus prezidento vizitas į meno parodą – simbolinis gestas, rodęs G. Narutavičiaus kultūrinį atvirumą ir intelektualumą. E. Niewiadomskis įsimaišė tarp galerijos lankytojų ir, kai Prezidentas apžiūrinėjo paveikslus, išsitraukė revolverį ir tris kartus iš arti šovė į jį. Kulkos pataikė į širdį ir galvą, Prezidentas žuvo vietoje. Po šūvių žudikas neišbėgo, pasidavė apsaugai, tardamas: „Aš padariau tai dėl Tėvynės.“

Gabrieliaus Narutavičiaus laidotuvės įvyko Varšuvoje 1922 m. gruodžio 22 d. Amžino poilsio Prezidentas atgulė Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje.  Ceremonijoje dalyvavo apie pusė milijono žmonių – tai buvo ne tik pagarbos ženklas, bet ir protestas prieš politinį smurtą bei tautos vienybės simbolis.

G. Narutavičiaus nužudymas buvo vienas pirmųjų politinių žmogžudysčių tarpukario Europoje, kuris sukrėtė ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą. J. Piłsudskį gėdingas valstybės vadovo nužudymo aktas ypač šokiravo ir paliko neišdildomą pėdsaką jo gyvenime. J. Piłsudskis suprato, kad atsisakydamas savo kandidatuoti į prezidentus, jis  netiesiogiai prisidėjo prie vietoj jo prezidentu išrinkto G. Narutavičiaus mirties. Šokas buvo dar didesnis, kai J. Piłsudskis sužinojo, kad žudiko pirminis  taikinys buvo jis pats. Po Gabrieliaus Narutavičiaus nužudymo J. Pilsudskis pasitraukė iš politinio gyvenimo ir su šeima apsigyveno Sulejoveke – miestelyje netoli Varšuvos. Būtent čia jis ir užrašė savo prisiminimus apie Gabrielių Narutavičių, kurį vadino „tikru europiečiu“, atsisakiusiu „patogaus gyvenimo“ Šveicarijoje, kad galėtų dirbti Lenkijai. 1923 m. J. Pilsudskis išleido atsiminimų knygą apie Gabrielių Narutavičių, pavadintą „Wspomnienia o Gabrielu Narutowiczu“ (liet. „Atsiminimai apie Gabrielių Narutavičių“).

Žudiko teismas ir įspėjimas demokratijai

Po pasikėsinimo į Prezidentą, Lenkija atsidūrė ant pilietinio konflikto ribos: vyko susirėmimai tarp dešiniųjų ir kairiųjų šalininkų. Nacionalistai iš pradžių nesmerkė žudiko, kai kurie net laikė jį „didvyriu“, bet vėliau dėl visuomenės spaudimo viešai nuo jo atsiribojo. Žudiko teismas truko vos kelias dienas. Ji pripažino kaltę, bet nesigailėjo ir pareiškė norą būti nubaustas mirtimi. Kodėl jis nužudė Narutavičių? Žudikas aiškino, kad jo poelgis buvo: „[...] kovos už tautą, kovos už Lenkijos lenkiškumą simbolis. Todėl mano poelgis kalba pats už save [...]. Manau, kad kaip žmogus, kaip profesorius, kaip vyras, kaip tėvas Narutavičius buvo geras, kilnus, garbingas žmogus [...], tačiau man jis egzistavo ne kaip žmogus, o kaip politinės situacijos simbolis“. Niewiadomskis sušaudytas Varšuvos Citadelėje.

G. Narutavičiaus nužudymas dabar Lenkijoje suvokiamas kaip istorinis įspėjimas apie demokratijos pažeidžiamumą. O mums visiems broliai Gabrielius ir Stanislovas Narutavičiai primena lenkų ir lietuvių tautų bendrą siekį kovoje už laisvę, demokratiją, pagarbą žmogui, įkūnyta pirmojoje Europoje Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d.  Konstitucijoje.

Parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė