Naujienos

Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma įspūdinga ginklų kolekcija, didelė jų dalis priklauso Archeologijos rinkiniui. Šiandien pristatome vieną šio rinkinio ginklų – Žemaitijoje rastą kalaviją.

Tai prestižinis ginklas turėjęs ir simbolinę reikšmę. Daugeliui tautų ginklai – pergalės, galybės, garbės, turtingumo ir sveikatos ženklas. Tikėtina, kad panašią reikšmę jis turėjo ir senovės žemaičiams. Vikingų epochoje (apie 800-1050 m.) kalavijams būdavo suteikiami vardai kaip žirgams ar kitiems gyvūnams. Kalavijo vardas būdavo susijęs su asmeninėmis kario savybėmis, įsimintinais įvykiais ar giminės istorija. Tikėta, kad savininkui reikšmingą vardą turintis kalavijas turi magiškų savybių padedančių kovoje.

Kam priklausė pristatomas kalavijas – žemaičių ar kuršių kariui dabar nustatyti negalime, nes nėra tikslios radimvietės. Bet kuriuo atveju, žmogus prieš 900 metų turėjęs šį ginklą buvo neeilinė asmenybė. Vikingų epochoje kalavijai buvo labai brangūs, prieinami tik aukštą statusą turintiems, turtingiems žmonėms: vietiniams kunigaikščiams, vyresniesiems vadams ir profesionaliems kariams. Eiliniai kariai kalavijo kaip brangaus ir prestižinio ginklo plačiai nenaudojo.

Pristatomas kalavijas – geležinis, dviašmenis, neilga rankena, skirtas kovoti naudojant vieną ranką. Kalavijo geležtė buvusi su išilginiu grioveliu, smailėjanti, jos galas nulūžęs, ašmenys ištrupėję. Geležtės ilgis 76,2 cm, jos plotis iki 4,6 cm. Rankenos ilgis 12,4 cm, ji užsibaigia ovalo formos buožele. Rankenos viršutinis skersinis tiesus ir trumpas- 11,9 cm ilgio. Prie rankenos geležies išliko medinių jos dalių liekanos.

Kalavijas pagal dr. Vytauto Kazakevičiaus tipologiją priskiriamas kalavijų su ovalo formos buoželėmis tipui ir gali būti datuojamas XI-XII a. Šie kalavijai labiau naudoti vakarų baltų areale, jų rasta prūsų, kuršių kapinynuose, taip pat, ir žemaitiškuose Žąsino bei Padievaičio kapinynuose (abu Šilalės raj.). Manoma, kad Žemaitijoje ir Lietuvoje rasti kalavijai ovalo formos buoželėmis yra vietinės gamybos, tačiau šio tipo kalavijai buvo paplitę visoje Europoje. Kalavijų ovalo formos buožele rasta Slovakijoje, Lenkijoje, buv. Jugoslavijoje. Anglijoje ir Šveicarijoje jie naudoti 1175-1200m., Vokietijoje jie taip pat buvo populiarūs, ten būta įvairių jų modifikacijų.

Pristatomas kalavijas susijęs su laikotarpiu, kuris neatsitiktinai vadinamas vikingų epocha. Tuo metu Šiaurės Europoje klimato atšilimas nulėmė agrarinio-technologinio pobūdžio pasikeitimus, kurie lėmė populiacijos augimą ir vidinės bei išorinės kolonizacijos plėtrą. Vyko skandinavų vikingų ekspansija į rytinį Baltijos jūros regioną-baltų žemes. 853-854 m. švedų vikingai užpuolė kuršių Apuolę (Skuodo raj.). Tai pirmasis dabartinės Žemaitijos ir Lietuvos vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Vikingų epochoje sustiprėjo kuršių gentis, jų teritorijoje atsirado pirmųjų miestų užuomazgos, formavosi teritorinė-administracinė sistema. Kuršiai buvo patys tarsi vikingai, vykdė grobiamuosius žygius visame Baltijos jūros regione, užėmė dalį lyvių ir, galbūt, žemaičių etninių žemių. Žemaičiai, tuo metu, regione didesnės reikšmės neturėjo, jų galios išaugimas sietinas su sekančia epocha – viduramžiais.

Parengė: muziejininkas-rinkinio saugotojas Antanas Kavaliauskas

Literatūra:

1. Vladas Žulkus, Romas Jarockis. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Lietuvos archeologija IV tomas. Klaipėda, 2013 m.

2. Vytautas Kazakevičius. IX-XIIIa. baltų kalavijai. Vilnius, 1996 m.

3. Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuviai IX-XIIa. Vilnius, 1970 m.