Naujienos

Atminimo ženklą sukūrė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas, skulptorius Mindaugas Šimkevičius. Kūrinys suskaidytas į kelias dalis, kurios, tarsi pasakojimo fragmentai, išsiskleidžia per visą pastato priekinį fasadą, o jo kompoziciją, pasak autoriaus, padiktavo pati architektūra, leidžianti išryškinti horizontaliąją ir vertikaliąją ašis. Horizontaliąją dalį formuoja bronzinės plaketės ir dedikacijos, o šešiose akmens plokštėse iškalti Babilono Talmudo žodžiai, skirti žydų gelbėtojams: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“. Vertikalioji kompozicijos dalis susitelkia į du meninius akcentus. Bronzinis reljefas, vaizduojantis kairiąją palto pusę su atlapu, širdies vietoje atveria šešiakampę žvaigždės formos kiaurymę – lyg „pažymėtųjų“ ženklą. Aukščiau, trikampėje balto fasado erdvėje, iš smulkių mėlynų akmenėlių sutviska Dovydo žvaigždė – žydų tautos vilties, atgimimo ir prisikėlimo simbolis.

Kodėl atminimo ženklas atsirado būtent ant Telšių ješivos fasado? Tai – neatsitiktinis pasirinkimas. 1940 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje dviems Telšių ješivos rabinams profesoriams Elijui Meirui Blochui ir Chaimui Mordechajui Kacui, padedant Japonijos konsului Čijunei Sugiharai ir Olandijos konsului Janui Zvartendeikui, pavyko gauti gyvybės vizas. Jų dėka žydai ištrūko iš Sovietų okupuotos Lietuvos ir per Japoniją bei Australiją pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. 1941-ųjų vasarą nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir per Holokaustą sunaikinus Telšių žydų bendruomenę, išsigelbėję rabinai1941 m. lapkričio 10 dieną atkūrė Telšių ješivą Klivlande (JAV). Vėliau, 1975 m., ji įsteigta ir Izraelyje – netoli Jeruzalės esančiame Kiriath Jearimo (Telz Stone) mieste.

Holokausto metais hebrajiškasis Telšių paveldas atsidūrė ant sunaikinimo slenksčio, tačiau jį nuo išnykimo saugojo žemaičių inteligentai, telkęsi aplink tuometinį Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorių Praną Genį. Jo pastangos neapsiribojo vien kultūros vertybių apsauga. Muziejuje jis suteikė prieglobstį jam talkinusioms ir hebrajiškąjį paveldą katalogavusioms žydaitėms Rūtai Gurvičiūtei-Ginsburgienei bei Henei Blochaitei. Nepaisydamas nacistinės valdžios įsakymų sugrąžinti moteris į Telšių getą, P. Genys jas paslėpė muziejuje. Jis taip pat padėjo slapstytis ir Rūtos broliui Jakovui Gurvičiui.

Sovietams reokupavus Lietuvą 1944 m., P. Genys atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų 1945 m. gegužės 1 d., tačiau liko dirbti eiliniu darbuotoju. Naujuoju muziejaus direktoriumi paskirtas rašytojas Juozas Butkus (Butkų Juzė) apskundė P. Genį Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto prie LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Aleksandrui Gudaičiui–Guzevičiui, buvusiam vienam iš 1940–1941 m. masinių suėmimų bei trėmimų organizatorių. To užteko, kad P. Genys būtų ne tik atleistas iš darbo muziejuje, bet ir per 24 valandas priverstas palikti Telšius. Tiesa, tik dėka to paties A. Gudaičio-Guzevičiaus, kuris pareiškė, kad su tokiais invalidais (nevaldė kojų) kaip P. Genys nėra kada terliotis, arešto muziejininkas išvengė. Turėdamas tik nedidelį savo turtelį vežimaityje, traukiamame žemaituko arkliuko, išvyko į Plungę. Čia jis išsinuomojo butą, gyveno iš neįgaliojo pensijos ir dirbo fotografu. Ant Babrungo upės kranto, pagal savo paties projektą, P. Genys pasistatė nedidelį namą ir svajojo apie muziejaus Plungėje įkūrimą. Deja, 1951 m. balandžio 28 d. į P. Genio namus įsiveržė MGB pareigūnai. Jis buvo suimtas ir išvežtas tardyti į Klaipėdą.

Liudyti P. Genio byloje 1951 m. liepos 13 d. Telšių MGB vyr. leitenantas Muravčenko išsikvietė žydų tautybės Telšiuose gyvenusį J. Gurvičių. Apklausa vyko rusų kalba. Paprašytas papasakoti apie savo tėvus, J. Gurvičius atsakė: „Mano tėvas Chaimas Gurvičius, gimęs 1889 m., vokiečių okupacijos metu 1941 m. liepos 15 d. sušaudytas Rainių miške, apie tris kilometrus nuo Telšių miesto. Motina – Rachelė (Roza) Gurvičienė, gimusi 1892 m., vokiečių okupacijos metais slapstėsi, mirė 1949 m. sausio 25 d., palaidota Telšiuose.“ Paprašytas įvardinti brolius ir seseris, jis atsakė: „Brolių neturėjau, turėjau tik vieną seserį – Rūtą Gurvičiūtę, gimusią 1921 m. Ji sušaudyta 1944 m. spalio 4 d., vokiečių okupacinės valdžios netoli Tryškių miestelio.“

Į tardytojo klausimą: „Kaip Jums ir Jūsų šeimai P. Genys padėjo slapstytis nuo vokiečių valdžios?“, J. Gurvičius atsakė: „Jau pirmomis karo dienomis visa mūsų šeima dėl to, kad esame žydai, buvo areštuota – buvome Telšių gete. Apie 1941 m. spalio mėnesį P. Genys, gavęs vokiečių valdžios leidimą, pasiėmė iš geto mano seserį Rūtą Gurvičiūtę ir dar vieną merginą, kad jos padėtų jam Telšių muziejuje, kur jis dirbo direktoriumi, surūšiuoti hebrajiškas knygas ir pateiktų trumpą kiekvienos knygos santrauką. Kai merginoms buvo liepta grįžti į getą, P. Genys, jų prašomas, nenuvežė jų į getą, bet paslėpė muziejuje. Tuo metu aš, padedant P. Geniui, muziejuje susitikau su savo seserimi. Man prašant, P. Genys surado man slėptuvę pas pažįstamą kaime, pas kurį aš slėpiausi apie mėnesį, o po to pats išėjau į kitą vietą. Sesuo ir ta kita mergina pas P. Genį muziejuje slėpėsi daugiau kaip du mėnesius, o po to jos iš muziejaus išėjo, bet dėl kokios priežasties ir kur išėjo, aš nežinau – su jomis daugiau nesusitikau. Vokiečiams traukiantis, jos abi buvo sulaikytos ir sušaudytos.“ Į tardytojo klausimą: „Ar P. Genys dar joms padėjo kaip nors slapstytis?“ J. Gurvičius atsakė: „Aš nežinau.“ Į klausimą: „Kodėl, kokiu tikslu P. Genys padėjo Jums ir Jūsų seseriai slapstytis?“ J. Gurvičius atsakė: „Aš į tai atsakyti negaliu, nežinau. Aš jo kaip pažįstamo paprašiau, taip pat to prašė mano sesuo ir kita mergina, ir jis pasiliko jas pas save muziejuje.“ (YA, b. 26670, l. 113–117).

Deja, P. Genio, kaip ir jo gelbėtų moterų, likimas buvo tragiškas. 1951 m. rugpjūčio 31 d. jis LSSR Klaipėdos srities teisme buvo nuteistas 25 metams lagerio, 5 metams tremties su turto konfiskavimu. 1952 m. gegužės 16 d. P. Genys išvežtas į Macikų lagerį (Šilutės r.), kur rugpjūčio 26 d. mirė.

Tačiau meilė ir pasiaukojimas nemiršta. Čijunės Sugiharos, Jano Zvartendeiko, Prano Genio, Joanos Narutavičienės, Domicelės Pagojutės, Stanislavos Dausinienės, Juozo ir Bronislavos Straupių, Juozo ir Adolfinos Kerpauskų, Boleslovo ir Onos Stulpinų bei daugelio kitų žinomų ir nežinomų žydų gelbėtojų drąsa ir žmogiškumas, įamžinti atminimo ženkle ant Telšių ješivos sienos, primena: net juodžiausioje naktyje spindi dieviškos meilės šviesa.