Renginiai

Kada paskutinį kartą rašėte Kalėdinį sveikinimą? O kada paskutinį kartą radote savo pašto dėžutėje atvirlaiškį? Nepamenate? Bet tikrai prisimenate tą nuostabų jausmą, atplėšus gautą voką...

Prieš Kalėdas puikus laikas prisiminti senas tradicijas, kuomet vieni kitiems su įvairiausiomis intensijomis dovanojo abrozdėlius*. Šie maži religiniai paveikslėliai tapdavo ne tik menine, bet ir sakraline vertybe, relikvija. 

Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai gamins kalėdines atvirutes, kuriose susijungs šventiniai palinkėjimai su senųjų abrozdėlių tradiciniais puošybos motyvais. Trukmė: 2 val.

Įdomu tai, kad šventieji abrozdėliuose peržengia nacionalines ribas, pasidaro labai savi, ir kiekviena tauta per juos bando prisijaukinti šventuosius. Taip lenkai prisijaukino Šv. Pranciškų, kuris, būdamas grynakraujis italas, niekada Lenkijoje nėra buvęs, tokiu būdu lietuviai prisijaukino Šv. Antaną iš Paduvos. Žemaitijoje niekam nebekyla abejonių, kad Šv. Antanas gimė Kretingoje ir yra mūsų šventasis.

Abrozdėliai yra atminimo, kultūros dalis, tokie pat dokumentai kaip dienoraščiai, laiškai, nes kitose jų pusėse yra vertingų tarmiškų įrašų, datos, spaustuvės įrašas ir t.t. Prieš Kalėdas buvo populiaru siųsti abrozdėlius su kūdikėliu Jėzumi.

Manoma, kad pirmieji tokie paveikslėliai atsirado XIV a. vienuolijų erdvėse kaip dovanėlės: vienuolės savo geradariams siųsdavo kumpius, sūrius, kartu prie jų pridėjusios nupieštus Jėzaus atvaizdėlius. Vokiečių vienuolijose moterys išpuošdavo paveikslėlius, įdėdavo juos į rėmelius, kuriuos karpydavo, išraižydavo, išpuošdavo gėlytėmis. Atsiradus spaustuvėms, XIX a. paveikslėliai labai išpopuliarėjo. Tai atvirukų pirmtakai. 

Reikia paminėti, kad greta paveikslėlių religinio aspekto labai svarbus ir lietuvių kalbos bei raštijos dėmuo. Kartais paveikslėlis atlikdavo ir elementoriaus funkciją. Iš jų mokėsi skaityti. Spaudos draudimo laikotarpiu į bažnytkaimius abrozdėlius gabendavo prekeiviai, svarbūs paveikslėlių skleidėjai buvo dvasininkai, parsisiųsdindavę ar kitaip įsigydavę ir įvairiomis progomis tikintiesiems dovanoję, platinę šias devocionalijas. Panaikinus spaudos draudimą, paveikslėliais aktyviai prekiauti ėmė knygynai, bažnytinių reikmenų parduotuvės.

Būtina išankstinė registracija (dalyvių skaičius ribotas) el. p. zemaiciuvyskupystes@muziejusalka.lt, tel. +370 675 98570. Kaina – 6 Eur.

* Abrozdėliai – tai mažosios grafikos darbai, kadaise vienų kitiems dovanoti vardo dienos, Pirmosios Komunijos proga ar pažymint kitokį reikšmingą Bažnyčios ar gyvenimo įvykį. Paveikslėliai lyg šeimos relikvijos yra saugomos senelių, prosenelių maldaknygėse. Jie būdavo mieliausi kasdienio gyvenimo užtarėjai – nučiupinėti, nutrinti, numelsti. Labiausiai paplitę XIX a.pab. – XX a.pr.  Abrozdėliai sukuria tokią atmosferą, kad žmonės bežiūrėdami į juos sąmoningai ar nesąmoningai ima melstis, bendrauti su Dievu, ieškoti kokių nors sąsajų – su savo vardu, savo šventuoju, prisimena panašų abrozdėlį matę pas savo senelį ar močiutę. Jie kalba apie tikėjimą, apie Dievą. Turbūt XIX amžiuje ne visi žmonės turėjo Biblijas, ne visi skaitė, ne visi suprato, kas sakoma, giedama lotyniškai per Mišias, todėl santykis su Dievu radosi būtent per tokius abrozdėlius, kur viskas paprasta, aišku, kur Dievas nėra toks tolimas.