Naujienos

Vaikštant po Žemaičių muziejaus „Alka“ istorinę ekspoziciją, atspindinčią Žemaičių pilietinės visuomenės pastangas įkurti Telšiuose solidų muziejų, dėmesį patraukė spalvoto popieriaus lapas – kvietimas aukoti muziejaus statybai. Dar labiau sudomino tai, kad tarp pasirašiusiųjų statybos komiteto narių – Statybos komiteto pirmininkas, Telšių vyskupijos oficiolas, prelatas J. Narjauskas. Būtent jis 1936 m. spalio 4 d. pašventino muziejaus kertinį akmenį, žymėjusį statybos pradžią.

Kvietimo aukoti tekste rašyta: „Žemaičių sostinėje, Telšiuose, ant Masčio ežero kranto, kur prieš amžius stovėjo Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių Telšių dvaras, o vėliau Lietuvos didikų Sapiehų rūmai, toje istorinėje vietoje Žemaičių visuomenė statosi Žemaičių muziejaus rūmus […] Kviečiame ir Tamstą savo auka prisidėti prie šio židinio sukūrimo ir tuo pačiu prie senovės paminklų gelbėjimo nuo pražūties. Kviečiame Tamstą būti bendradarbiu tokios mokslo bei kultūros įstaigos, kurioje, pagal Himno žodžius, ateinančios kartos galėtų iš praeities sau stiprybės semtis. Kiekviena auka yra mums brangi, todėl dosnia ranka aukok, Tamsta, ir paragink aukoti kitus.“

Jurgis Narjauskas gimė 1876 m. balandžio 21 d. toli nuo Žemaitijos – Sūduvoje, Parausių kaime, Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Nuo pat mažumės jis išsiskyrė smalsumu ir ryžtu – knygos, giesmės ir pasakojimai apie protėvius buvo Narjauskų šeimos kasdienybės dalis. Tėvai, matydami sūnaus polinkį į mokslą, nuvedė sūnų į Paežerių pradinę mokyklą. Ten devynmetis Jurgis pirmą kartą pamatė „Aušros“ laikraštį – mokytojas iš jo ant lentos rašė tekstą apie ošiantį mišką. Pats Jurgis iš pažįstamo studento Antano Aibšės irgi gaudavo paskaityti lietuviškų knygelių.

1887 m. Jurgis tęsė mokslus garsiojoje lietuvybės kalvėje – Marijampolės gimnazijoje. Gimnazijos suolai ne tik suteikė žinių, bet ir dar labiau sustiprino meilę Dievui, tautai bei lietuvių kalbai. Mokydamasis Marijampolėje, jis įsitraukė į nelegalų Tilžėje spausdintų lietuviškų laikraščių, maldaknygių, knygų ir kalendorių platintojų tinklą.

Baigęs gimnaziją, 1893 m. Jurgis nedvejodamas stojo į Seinų kunigų seminariją. Netrukus paaiškėjo, kad jis nėra eilinis seminaristas – aktyviai dalyvavo pogrindiniame studentų būrelyje, platinusiame lietuvišką spaudą, kurią gaudavo iš knygnešio Karolio Petruškevičiaus.

Atostogų metu jis užrašinėjo liaudies dainas ir nuolat ieškojo būdų, kaip stiprinti lietuvybę. Dar būdamas klierikas, kartu su A. S. Būčiu, A. Civinsku, J. Šidlausku ir kitais iš lenkų kalbos išvertė Povilo Smolikovskio knygą „Marijos mėnuo“ (išleista 1900 m. Vilniuje, pakartota 1931 m.).

Seinai ypač atsigavo, kai 1897 m. jų vyskupu tapo poetas Antanas Baranauskas, ingreso metu pirmą kartą į tikinčiuosius prabilęs lietuviškai. Šis įvykis giliai sujaudino ir jauną seminaristą Jurgį.1899 m. balandžio 23 d. vyskupas Antanas Baranauskas Seinų katedroje Jurgį Narjauską įšventino kunigu.

Pastebėjęs jaunojo kunigo gabumus, vyskupas išsiuntė jį tęsti studijų į Romą. 1899–1902 m. J. Narjauskas studijavo Šv. Grigaliaus universitete ir Šv. Apolinaro institute, kur įgijo kanonų ir civilinės teisės daktaro laipsnius. 1902–1903 m. Fribūro katalikiškajame universitete (Šveicarijoje) dar metus studijavo muziką – čia atsivėrė bažnytinio giedojimo pasaulis. Fribūre telkėsi gausus lietuvių studentų būrys, dar 1899 m. įkūręs draugiją „Rūta-Lituania“. Nuo jos veiklos nuošaly negalėjo likti ir Jurgis.

Kunigas laisvai kalbėjo ir rašė lietuvių, rusų, lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, lotynų ir graikų kalbomis. Nors žemaičių tarmės nemokėjo, tikėtina, kad gyvendamas Telšiuose ją bent iš dalies perprato.

1903 m. grįžęs į Lietuvą, J. Narjauskas buvo paskirtas Liubavo parapijos vikaru. Čia dominavo lenkų kalba, tačiau vikaras pradėjo bendrauti su parapijiečiais lietuviškai, juolab kad lietuviškai kalbančių parapijiečių buvo daugiau nei lenkakalbių. Jaunasis kunigas pradėjo mokyti parapijiečius lietuviškai giedoti rožinį ir kitas giesmes, vedė švietėjiškas paskaitas, skatino jaunimą domėtis savo šaknimis ir kalba. Tai nepatiko klebonui, kuris pareiškė, kad chorui vadovauti gali tik tas, kuris pats moka giedoti. Atsakydamas į tai, J. Narjauskas nustebusiam klebonui parodė Fribūro universitete įgytą bažnytinio giedojimo diplomą ir paklausė, ar gali tęsti darbą. Vis dėlto klebonas dėl lenkų kalbos laikėsi savo pozicijos, tačiau teisės daktaras gynė parapijiečių teisę patiems spręsti, kokia kalba melstis ir kas antra sekmadienį Liubavo bažnytėlėje skambėjo lietuviškos giesmės. Tačiau po metu vikaras iš Liubavo buvo iškeltas.

1904 m. J. Narjauskas paskirtas Seinų katedros vikaru ir pakviestas dėstyti seminarijoje. Čia jis dėstė bažnytinį giedojimą, lietuvių, vėliau lotynų kalbas.

Jo dienos buvo kupinos veiklos: ryte – pamaldos, po jų – paskaitos, vakarais – liaudies dainų užrašymas. Vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, rinkdamas tautosaką buvo užsukęs ir į Ožkabalių kaimą, Jono Basanavičiaus gimtinę, kur, pasikliaudamas vietinių pasakojimais, kruopščiai užrašinėjo dainas ir melodijas. Jo surinktos dainų melodijos saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. LTR 588, LTR 3007), melodijos paskelbtos Vilniuje 1998 m., knygų serijoje Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka T. IX–X).

1909 m. J. Narjauskas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, dalyvavo jos dainų ir melodijų rinkimo komisijoje. Pats užrašė ir kitus, ypač vargonininkus ir kunigus skatino rinkti ir užrašinėti liaudies dainas ir jų melodijas, pažymėdamas kad „senobinės lietuvių liaudies dainos su įdomiais savo tekstais ir puikiomis melodijomis nyksta…“

1905 m. kovą dr. J. Narjauskas paskirtas konsistorijos sekretoriumi, 1909 m. – kurijos kancleriu, o 1910–1912 m. – konsistorijos regentu. 1913 m. J. Narjauskui suteiktas Seinų kapitulos garbės kanauninko vardas.

Seinuose, panaikinus Rusijos caro lietuviškos spaudos draudimą, lietuvių veiklą įgijo antrą kvėpavimą: suburtas lietuviškas choras, vadovaujamas Vinco Dvaranausko, teatras. Prie choro ir teatro organizavimo prisidėjo ir Jurgis. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė „Šaltiniui“ ir geroms knygoms leisti. Bendrovės iniciatorius buvo Juozas Laukaitis. Jos narių suvažiavimas vyko Marijampolėje. Jo metu J. Laukaitis siūlė „Šaltinį“ steigti Seinuose. Pasak jo, Seinai esą vyskupijos centre, čia veikia seminarija, kurioje dirba daug dvasininkų, rašysiančių laikraščiui tekstus. Mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvena daug aplenkintų dzūkų, tad čia leidžiamas „Šaltinis“ pasitarnautų jų „atgavimui“ Lietuvai. J. Laukaičio idėjoms nepritarė J. Staugaitis. Jis siūlė „Šaltinį“ steigti Aleksote arba Marijampolėje ir pateikė keletą svarių argumentų. Pirma, „Šaltinis“ skirtas ne Seinų dzūkams, bet visai Lietuvai, todėl jis turėtų eiti iš didelio centro, kuriame geriau jaučiamas gyvenimo pulsas. Antra, Seinų dzūkams atgaivinti užtektų, jei kunigų seminarijos kunigai uoliai platintų „Šaltinį“ ir į jį rašinėtų. Trečia, Seinai yra Lietuvos pakraštyje, toli nuo svarbesnių kelių ir geležinkelio linijų. Ketvirta, spaustuvę geriausia steigti Kaune arba Vilniuje, kadangi juose verda lietuvių kultūrinis gyvenimas – čia spaustuvė ir laikraštis turėtų palankiausias sąlygas. J. Staugaitis įtikinėjo, kad jei būtinai reikia turėti įmonę šiapus Nemuno, ją reikėtų steigti Aleksote, kuris yra Kauno priemiestis, arba, blogiausiu atveju, Marijampolėje. Šiuo klausimu buvo priimta rezoliucija. J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Bet Laukaitis, per siaurai žiūrėdamas į gyvenimą, padarė savo: prisidengdamas prel. Antanavičiaus, diecezijos valdytojo, autoritetu, įsteigė spaustuvę Seinuose ir iš ten ėmė leisti „Šaltinį“. Aš jau ir taip buvau senųjų klebonų prel. Antanavičiui skundžiamas, kaipo pavojingas novatorius. Antanavičius juo labiau nusistatė prieš mane, kai iš   Laukaičio sužinojo, kad aš norėjęs „Šaltinį“ iškelti iš Seinų.“(J. Staugaitis, Mano atsiminimai, p.207.).

Taip J. Laukaičio pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė“. Bendrovė įsigijo „Šaltinio“ spaustuvę, kurioje daugiausia spausdino lietuviškus leidinius. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi V. Dvaranauskas. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius J. Laukaitis.

1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmasis iliustruoto katalikiško savaitraščio „Šaltinis“ numeris. Antrame jo numeryje rašoma: „Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti. Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo. Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų.   Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė   Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras.“ („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31).

J. Narjauskas dažnai publikavo savo straipsnius „Šaltinyje“. Jie taip pat leido savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikėlis“, „Vainikas“ ir „Kvieslys“. 1911 m. iš italų į lietuvių kalbą J. Narjauskas išvertė ir „Šaltinio“ spaustuvėje išleido A. Palmieri knygą „Finlandija“.

Pradžioje spaustuvė veikė nuostolingai, tačiau kai Seinų bendrovės reikalus į savo rankas perėmė kunigas Juozas Vailokaitis, padėtis sparčiai ėmė gerėti. „Šaltinis“ ne tik greitai padengė skolas, bet ir pradėjo duoti pelno. Spaustuvė buvo užversta darbu, netrukus prie jos susidarė didelis knygų sandėlis. Seinų „Šaltinio“ spaustuvė išgarsėjo ir pradėjo sėkmingai konkuruoti su Vilniumi ir Kaunu. Tai buvo priverstas pripažinti ir J. Staugaitis, 1909–1912 m. pats redagavęs bendrovės leidinį „Vadovas“, skirtą kunigams ir inteligentams.

1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Narjauskas atsidūrė Rusijoje, Mogiliove, vėliau – Petrapilyje. Ten dirbo lietuvių gimnazijos kapelionu, organizavo chorą, rūpinosi pabėgėliais, 1916 m. buvo išrinktas Lietuvių tremtinių komiteto pirmininku. 1917 m. likimas jį nubloškė į Krimskoje Stanicą, kur gimnazijoje dirbo lotynų kalbos ir tikybos mokytoju. Vėliau – Kubanė, areštas Jekaterinograde, kur vietos bolševikai, apkaltinę kunigą, kad šis esą rengė sukilimą, įgrūdo jį į kalėjimą ir nuteisė mirties bausme, kurios jis per stebuklą išvengė. Išsigelbėti Jurgiui padėjo kalėjimo felčeris, kuris, pasikalbėjęs su kunigu, suprato, kad šis neteisingai ČK (F. Dzeržinskio sukurta Ypatingoji komisija, NKVD pirmtakė) apkaltintas, todėl patalpino jį į kalėjimo ligoninę, iš kurios jis patyliukais buvo paleistas ir, vargais negalais grįžęs į Lietuvą, vėl apsigyveno Seinuose.

1918 m., grįžęs į Lietuvą, dr. Jurgis Narjauskas aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą: platino Lietuvos Tarybos dokumentus, aiškino juos žmonėms, skatino aktyviai įsijungti į Lietuvos valstybės kūrimo darbą. 1919 m. rugsėjo mėnesį jis, Prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Augustino Voldemaro buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Romoje,  jam įteiktas diplomatinis pasas. Deja, su tuo pasu jis nuvyko tik iki Berlyno, kur Italijos ambasada atsisakė išduoti diplomatinę vizą, motyvuodama, kad tokios valstybės kaip Lietuva jų sąraše nėra. Iš tiesų Italija dar nebuvo pripažinusi Lietuvos valstybės net de facto. Ką tik paskirtam diplomatui teko keliauti į Paryžių, kur tuo metu vyko Paryžiaus Taikos konferencija, ir kur Lietuvą pristatyti stengėsi Lietuvos vadovai. Gavęs paprastą pasą, kan. dr. J. Narjauskas per Šveicariją pagaliau pasiekė Italiją ir 1919 m. spalio 12 d. buvo oficialiai priimtas Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo prof. P. Gasparri, kuriam įteikė skiriamuosius raštus. Spalio 29 d. jam privačią audienciją suteikė pats popiežius Benediktas XV.

Diplomatinės atstovybės prie Šventojo Sosto įkūrimas Romoje 1919 m. rudenį buvo dvigubas Lietuvos vyriausybės laimėjimas. Prancūzų diplomato Charles Jonnart žodžiais tariant, Šventasis Sostas visais laikais buvo „[...] puiki politinė observatorija“ (A. Kasperavičius, Tarp politikos ir diplomatijos, p. 83). Kan. J. Narjauskas šia observatorija naudojosi pristatydamas pasauliui Lietuvą ir teikdamas savo vyriausybei informaciją apie tarptautinę opiniją. Nors juridiškai Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai dar nebuvo nustatyti, dr. J. Narjauskas, turėdamas Lietuvos vyriausybės įgaliojimus, periodiškai buvo kviečiamas į įvairius diplomatinius priėmimus Romoje, audiencijas pas popiežių ir Valstybės sekretorių, lankėsi kongregacijose, darė įvairius politinio pobūdžio pareiškimus.

Turėdamas itin mažai finansinių resursų ir ribotą palaikymą iš Lietuvos vyriausybės, kan. dr. J. Narjauskas Romoje įsteigė pasiuntinybę ir greitai išplėtė savo veiklą. Tai lėmė jo asmeninės savybės – darbštumas, iniciatyvumas, idealizmas, geras pagrindinių Europos kalbų mokėjimas ir didžiulė darbų apimtis. Sprendžiamų dalykų buvo begalės: Lietuvos valstybė tik stojosi ant kojų, egzistavo skausmingi santykiai su kaimynais ir ne itin sėkminga kova tarptautinėje arenoje dėl Lietuvos pripažinimo de jure. Tuo tarpu Lietuvos vyriausybės kanceliarija ir URM dirbo gana vangiai, nes, išsižadėjus bajorijos, trūko patyrusių, išsilavinusių žmonių, o kartais ir sąžiningumo bei finansų. Savaitėmis negaudamas instrukcijų ir informacijos iš Kauno, kan. dr. J. Narjauskui dažnai tekdavo dirbti savo nuožiūra. Tiesa, kartais jam pagelbėdavo latviai ir estai, suteikdami informaciją ne tik apie tarptautinius, bet ir apie opiausius įvykius Kaune. Pasak signataro dr. J. Šaulio, Lietuvos atstovo Šveicarijoje, šiaurinių kaimynų atstovybės iš Rygos ir Talino ne tik kasdien gaudavo iki penkių telegramų, bet ir savo šalies spaudą.

Kadangi Lietuva 1919–1920 m. dar neturėjo diplomatinės atstovybės prie Kvirinalo (Italijos karaliaus ir vyriausybės), atstovui prie Šventojo Sosto kai kada teko kuruoti besimezgančius Lietuvos diplomatinius santykius su Italija, juolab kad italai kartu su britais, prancūzais ir japonais 1919–1931 m. buvo įtakingos tarptautinės Ambasadorių konferencijos dalyviai. Tik 1921 m. sausį Romoje buvo įkurta Lietuvos pasiuntinybė prie Kvirinalo.

Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto energingai rūpinosi ir nuo politikos tiesiogiai kiek nutolusiais dalykais: tarpininkavo lietuvių dvasininkams, sprendžiant pastoracinius ir tarnybos reikalus, ieškojo lėšų Lietuvos pasiuntinybei, ieškojo mecenatų Romoje teologiją studijuojantiems neturtingiems studentams, kiek pajėgdamas finansiškai ir moraliai rėmė studentus pasauliečius ne tik iš Lietuvos, bet ir kitataučius, kilusius iš istorinės Lietuvos, rūpinosi lietuviais belaisviais, kalinamais Italijos Asinaros saloje. Dr. J. Narjauskui teko rūpintis ir lietuviais kunigais, kurie anksčiau dirbo Rusijoje, o po bolševikų perversmo tapo persekiojami, terorizuojami ar net žudomi – jiems diplomatas padėdavo grįžti į tėvynę. Siekdamas garsinti Lietuvą Italijoje, italų kalba leido dvisavaitinį informacinį laikraštį „Eco di Lituania“ („Lietuvos aidas“).

Kan. J. Narjauskas ne tik įkūrė Lietuvos pasiuntinybę prie Šventojo Sosto, bet ir suformulavo esminius jos veiklos principus ir gaires, pagrindė optimalų personalo sudėtį, kurį sudarė vos keturi etatiniai darbuotojai: atstovas, sekretorius, daktilografas ir kurjeris. 1920–1921 m. bene didžiausių dr. J. Narjausko rūpesčių tapo siekis, kad Šventasis Tėvas paskirtų Lietuvai atskirą nuo Lenkijos diplomatinį atstovą, kuriuo 1921 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas italas prof. Antonino Zecchini. Deja, dėl Lietuvos vyriausybės vaikiškų ambicijų ( tik apaštališkasis vizitatorius, o ne pasiuntinys, jėzuitas, vienas apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, Latvijai ir Estijai, įsikūrė Rygoje, o ne Kaune...) iš Romos gražiai kan. dr. J. Narjausko išlydėtas apaštališkasis vizitatorius Berlyne nebuvo pasitiktas nė vieno Lietuvos pasiuntinybės atstovo šioje šalyje. Ne ką geriau reikalai klostėsi ir 1922 m. sausį, kai prof. A. Zecchini atvykus iš Latvijos į Kauną, geležinkelio stotyje jo nepasitiko joks oficialus valdžios atstovas. Negana to, jį tuoj užsipuolė Lietuvos spauda, ir ne tik liberalioji, bet ir krikščionių demokratų oficiozas „Laisvė“ , kliuvo ir pačiam kan. J. Narjauskui, kuris stengėsi taisyti padėtį ir atvirai išdėstė Steigiamojo Seimo vicepirmininkui J. Staugaičiui ir užsienio reikalų ministrui prof. Vladui Jurgučiui, kaip reikėtų pagerinti esamą situaciją.

Plačiašakė kan. dr. J. Narjausko veikla padėjo Lietuvos ir Vatikano santykių proveržiui ir paskatino Lietuvos Respublikos tarptautinį pripažinimą. 1921 m. balandžio 26 d., minint Žemaičių vyskupijos įsteigimo 500 metų jubiliejų, Kauno katedros bažnyčiai Benediktas XV suteikė Mažosios Bazilikos titulą.

Dr. J. Narjausko užmojis prie Šventojo Sosto Romoje kurti visavertę Lietuvos diplomatinę atstovybę, kuri savo veiklos apimtimi, pobūdžiu bei įvaizdžiu nenusileistų kitų šalių pasiuntinybėms, Kaune buvo sunkiai suprantamas. 1922 m. kovą, kai popiežiumi tapo Pijus XI, Lietuva pakeitė savo atstovą prie Šventojo Sosto. Kan. dr. J. Narjauskas buvo atšauktas ir į jo vietą paskirtas jaunas, bet jau patyręs politikas, signataras Kazimieras Bizauskas. Tam buvo kelios priežastys. Skundus įvairiems URM prieš dr. J. Narjauską 1920–1921 m. periodiškai rašė atstovybės sekretorius P. Mačiulis, teigdamas, kad jis esą švaisto lėšas, rūpinasi tiesiogiai neįeinančiais į jo veiklos sritį reikalais. Tiesa, kurį laiką ministerija į sekretoriaus skundus nereagavo, dėl to P. Mačiulis taip pat skundėsi ministerijai.

Lyg to būtų negana, 1921 m. vidurvasarį pašlijo dr. J. Narjausko santykiai su buvusiu bičiuliu ir bendraminčiu kan. Kazimieru Prapuoleniu, kuris J. Narjausko dėka tapęs URM ministro patarėju bažnytiniams reikalams, greitai įsijautė į viršininko vaidmenį: ėmė smulkmeniškai registruoti bičiulio realius ir tariamus nusižengimus, kritikuoti jo diplomatinio darbo metodus ir mokyti jį diplomatinės veiklos subtilybių. Kan. K. Prapuoleniui nepatiko kan. dr. J. Narjausko iniciatyvumas, pvz., siekis Romoje įsteigti Lietuvių kolegiją, pagalba studentams ir t. t. Buvusių bičiulių konflikte atsispindėjo skirtingi požiūriai į valdininkijos funkcijas valstybės tarnyboje ir vadovavimo stilius. Tai buvo ir dviejų valdininkijos mokyklų susidūrimas: kan. K. Prapuolenis, baigęs studijas Peterburge, atstovavo iš carinės Rusijos paveldėtą senojo rėžimo mokyklą, grįstą instrukcijomis ir besąlygišku klusnumu ar netgi servilizmu, griežta hierarchija, puikiai derančią su ksenofobija ir perdėtu politiniu priešiškumu lenkams. Daug jaunesnis ir Vakaruose mokslus baigęs dr. J. Narjauskas savo veiklą grindė moderniu ir rafinuotu europietišku tarnybos valstybei ir valdininkijos veiklos modeliu, grįstu kolegialiais tarpusavio santykiais, asmenine iniciatyva, veiklos laisve ir suvokta bei prisiimta atsakomybe.

1921 m. vasaros pabaigoje Vatikane, svarstant, kaip nubausti K. Prapuolenį už jo perdėtą lenkų Katalikų bažnyčios kritiką knygoje L’Eglise Polonaise en Lithuanie bei kitus jo antilenkiškus išsišokimus, J. Narjauskas iš Kauno gavo užsienio reikalų ministro dr. J. Purickio instrukciją: „išaiškinti kardinolui Gasparri, kad knygos pasmerkimas lyginasi beveik su Lietuvos pasmerkimu, o Prapuolenio užgavimas yra Lietuvos garbės užgavimu“ (T. p., 139). Toks pareiškimas ir K. Prapuolenio knygos prilyginimas beveik Šventajam Raštui Romos kurijoje turėjo nuskambėti įžeidžiamai ir sukelti abejonių dėl lietuvių politinės brandos ir valstybės ateities, todėl Lietuvos atstovas kan. dr. J. Narjauskas jos įvykdyti negalėjo. Ministras dr. K. J. Purickis per daug nesigilindamas „įsakė“ abiems baigti tarpusavio polemiką. 1921 m. rugsėjo 20 d. kan. K. Prapuolenis „savo noru“ iš tarnybos URM pasitraukė, tačiau 1922 m. balandį ir ambicingasis kan. dr. J. Narjauskas buvo priverstas atsisveikinti su Italijos sostine, diplomatine tarnyba ir grįžti į Lietuvą. J. Narjauskas buvo politinis vienišius ir savo šalininkų valstybinėse institucijose beveik neturėjo. Be to jis buvo praktikuojantis dvasininkas, o tai jauniems lietuvių liberalams ir socialistinėmis idėjomis užsikrėtusiems socialdemokratams buvo trūkumas, o ne privalumas. Be to jis nebuvo savas ir krikščionims demokratams, nes į šį  postą jis buvo paskirtas tautininkų lyderių dėka.

Nuo 1923 m. kan. dr. J. Narjauskas gyveno Kaune, kur dėstė lotynų ir italų kalbas Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete ir „Aušros“ gimnazijoje. 1925 m. J. Narjauskas tapo Gelgaudiškio klebonu. Čia jis išvertė Dantės „Skaistyklą“ ir tris „Dangaus“ giesmes. 1926 m., „Varpo“ spaustuvėje, pasirašęs K. J. N. Slapyvardžiu, išleido vadovėlį „Lotynų kalbos gramatika“.

Reziduojant Telšiuose, J. Narjauskui buvo suteikti Telšių kapitulos garbės kanauninko ir prelato vardai. Prelato J. Narjausko pamokslai – tai nepublikuoti rašiniai apie mokslo žinias, darbštumą, sąžiningumą ir dorovingumą. Kunigą labiausiai domino dorovės, jaunimo auklėjimo temos, kova prieš plintantį girtavimą. Čia, Telšių vyskupijos spaustuvėje, jis išspausdino  iš lotynų kalbos drauge su kunigu vertėju Motiejumi Gustaičiu išvertą knygelę: „Biografija. Autobiografija / Ovidijus; Pasirinktos vietos“.

Telšiuose prelatui dr. J. Narjauskui netrūko veiklos ir kaip teisininkui: šešerius metus užtruko vyskupijos byla su stačiatikių bendruomene dėl buvusios parapijinės bažnytėlės grąžinimo katalikams. Apie šios bylos eigą J. Narjauskas nuolat informuodavo „Žemaičių prieteliaus“ skaitytojus. Jis aktyviai įsijungė į visuomeninį ir kultūrinį Telšių miesto gyvenimą, rėmė „pavasarininkų“, „zitiečių“ , Vincento a Paulo draugijų veiklą. Todėl neatsitiktinai rengiantis Senovės mėgėjų draugijai „Alka“ statyti specialiai muziejui skirtą pastatą, buvo išrinktas statybos komiteto pirmininku.

Prelatas Telšiuose baigė versti Dantės „Dieviškąją komediją“ ir dalį Ovidijaus kūrinių. 1938 m. Marijampolės spaustuvėje jis išspausdino Dantės „Dieviškąją komediją“ ir susilaukė palankių recenzijų.

„O, Tėve mūsų, danguje esąs!

Dėl meilės pertekliaus, kurią beribe

Tu gaivini pirmąsias būtybes,

 

Tesie tavasis vardas ir galybė

Pasaulio pagarboj: jo pareiga

Dėkoti Tavo kavapo malonybei.

 

Teateinie iš aukšto mums taika,

Kurios nagalim įgyvendint patys

Visa savąja pastanga sveika“.

(IX skaistyklos giesmė; Žemaičių prietelius, 1938.IX.22)

 

Visos poemos vertimas užtruko dvylika metų: jis vertė kruopščiai, rūpestingai, ne vieną giesmę taisė, lygino, o „Pragarą“ perrašė net keturis kartus, bet niekam neleido savo vertimų taisyti, tik vienam kitam geram lietuvių kalbos žinovui juos parodė. Geras prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbų mokėjimas leido jam vis patikrinti, ar teisingai suprato ir išvertė tekstą. Versti jį skatino jo geras bičiulis, rašytojas kan. Juozas Tumas – Vaižgantas. J. Narjauskas vis abejojo savo gebėjimais poetiškai perteikti tekstą, nes nebuvo poetas ir niekada nebandė eiliuoti, pergyveno, kad ėmėsi darbo ne pagal jėgas. Kartais taip nutikdavo, kad per dieną išversdavo visą giesmę, bet buvo dienų, kai žodžiai nesiliejo į eilutes, nesisekė susidoroti su dramos strofomis. Laiške bičiuliui skundėsi, kad visa dieną rašė, braukė, bet nė per žodį nepasistūmėjo į priekį. Juozas Tumas nuolat jį palaikė ir drąsino: „Tamstos vertimas yra geras šiam kartui ir bijoti nebėra ko, nors nepasitikėjimas savimi esąs didelis akstinas gerėti. Drebėk ir būk galingas!“ Jis vis ragino bičiulį: „Dieviškąją Komediją reikia spausdinti galo nelaukus. Spausdinimas dalimis laikraštyje kaip tik padeda matyti darbo klaidas, jas taisyti, kur kas patogiau – iš spausdinto dedant į atskirą knygą. Mūsų žmonės tęsės susipažinti su Dantės veikalu dalimis, nes ištisą veikalą apgalės tik pasišventėliai mėgėjai.“

Kunigas Dantės kūryba J. Narjauskas susidomėjo dirbdamas Romoje. Gyvendamas Italijoje, taip pat kaupė medžiagą būsimoms paskaitoms apie vizijų įtaką Dantės poemoms. Domėjosi Petrarkos kūrybos šaltiniais, lotynų bevardės giminės likimu romanų kalbose. Kadangi gerai mokėjo italų kalbą, jis išvertė italų kompozitoriaus Amilkarės Ponkjelio operos „Lietuviai“ libretą, taip pat Vergilijaus „Eneidą“, Ovidijaus „Metamorfozes“, Petrarkos „Sonetus į Laurą“, nemažai religinių giesmių, kai kurias operetės „Don Paskualė“ libreto dalis. Prelato dr. J. Narjausko publicistiką noriai spausdino Lietuvos laikraščiai.

1943 m. sausio 27 d. prel. dr. Jurgis Narjauskas mirė Telšiuose. Palaidotas vasario 1 d. senosiose Telšių kapinėse, palikdamas pavyzdį dermės: gilaus tikėjimo, kultūros puoselėjimo ir meilės savo tautai. Prelato Jurgio Narjausko gyvenimas – tai ne tik biografija, bet ir pavyzdys tikėjimo, drąsos, darbštumo ir atsidavimo, kuris įkvepia ir šiandien.

Istorikė Janina Bucevičė

Žemaičių muziejus „Alka“

 

Panaudota literatūra:

Algimantas Kasparavičius, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika – V., 2008;

Justinas Staugaitis, Mano atsiminimai – V., 2006;

Prieiga per internetą:

https://etnografijavilkaviskis.lt/narjauskas-jurgis/ (žiūrėta 2026 04 10);

https://www.punskas.pl/is-praeities/is-seinu-i-tevynes-sirdi-3-dalis/ (žiūrėta 2026 04 09);

(žiūrėta 2026 04 10);

https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta2007_8.pdf (žiūrėta 2026 04 08);

https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000419273-1938-Rugs.22 (žiūrėta 2026 04 10);