Naujienos

Šiandien, gruodžio 7 d., lygiai prieš šimtą metų, tolimojoje Marijampolėje, bet pas mylimus bičiulius  Aleksandrą ir Andrių Bulotas apsistojusi, Amžinybėn iškeliavo rašytoja Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė).

Daktaras, apžiūrinėdamas prieš mirtį Žemaitę, nusistebėjo – jos kūnas lyg jaunos moters, nors jai buvo 76-eri... Prieš akis  iškyla Žemaitės portretas: ilgas namie austas sijonas, balti marškiniai, milinis namų darbo švarkelis ir languota (balta ar marga) skarelė. Ir iš tiesų Žemaitė visai nepanaši  į amazones, karingas iš graikų mitologijos atėjusias Arėjo ir Harmonijos palikuones, nors joti ji turėjo mokėti, – juk buvo bajoraitė, dvarininkaitė, užaugusi ir prasilavinusi pas dėdiną Šėmų dvare. Tačiau ji nebuvo nei garsioji prancūzų Žana d‘Ark, nei mūsiškė Emilija Pliaterytė, vedusios vyrų pulkus į kovą už Tėvynės laisvę, nors 1863 – 1864 m. sukilimo metu slapta nešė į mišką sukilėliams maisto, skalbė jų kruvinus drabužius.

Džiuginėnuose, užgimus meilei, o gal gailesčiui, dvaro eiguliui Laurynui Žymantui, Julijai reikėjo drąsos pasipriešinti tėvams ir jai, bajoraitei, ištekėti už buvusio baudžiauninko, pradėti ūkininkauti, nuomotis žemę, nes savos neturėjo, nors apie ūkio darbus nei vienas, nei antras nelabai ką išmanė, o čia dar vienas po kito pasipylė vaikai, – ji įkrito „lyg muselė į išrūgas“, juolab, kad vyras nesuprato jos pomėgio skaityti, bambėjo, jog be reikalo žiburį degina. Todėl dažnai skaitydavo kur darže, nutaikiusi poilsio valandėlę.  Julija Žymantienė buvo daininga, iškalbi, mėgo pasilinksminimus, jaunimą, todėl dažnai Žymantų kieme jaunimas susiburdavo pašokti, o ir pati Julija, įdavusi kaimynei vaikelį, vieną kitą šokį, ratelį  apsukdavo. Nežinia, kaip būtų klostęsis Julijos Žymantienės likimas, jei ne jos jaunasis kaimynas Ušnėnuose Povilas Višinskis, žemaitiškasis „deimančiukų“ ieškotojas, pastebėjęs Žymantienės gabumus, vežęs ir siuntęs iš Sankt Peterburgo jai knygas ir paraginęs ją pačią rašyti.

49-erių metų Julija Žymantienė paėmė į rankas plunksną... Ar reikėjo drąsos? Manau, kad – taip. Kūrinys „Piršlybos“ buvo  paskelbtas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895“, pavadinimu „Rudens vakaras“, o rašytoja pavadinta Žemaitės slapyvardžiu. Iš viso Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, keliolika pjesių. Gaila, kad neturime autentiškų – sodria žemaičių kalba išleistų Žemaitės kūrinių, bet vertimas į lietuvių kalbą padarė jos kūrinius plačiai prieinamus lietuviams ir čia, tėvynėje, ir užjūriuose. O Žemaitės brendas – skarelė, – tikrai amazonių vertas iššūkis. Žemaitė, jau garsi ir žinoma rašytoja, dalyvavo 1907 m. Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune, skaitė paskaitas „Sodžiaus moterų skriaudos“, „Apie moterų girtuoklystę“, aktyviai gynė moterų teises, kovojo su kaimiečių tamsumu, prietarais, siekė, kad mergaitės mokytųsi. Žemaitė buvo išrinkta delegate į 1908 m. Rusijos moterų I suvažiavimą Sankt Peterburge, į kurį vyko kartu su savo bičiule Gabriele Petkevičaite-Bite. Suvažiavimo rūmuose rinkosi moterys – viena už kitą gražesnės, puošnesnės, šnarėdamos šilkais, aksomais, tviskančios aukso ir deimantų vėriniais, o jau skrybėlaitės...

Ir  štai į suvažiavimo salę įeina Žemaitė, tautiniais rūbais pasirėdžiusi, skarele apsigobusi. Sužiuro į ją ponios, viena per kitą puolė klausinėti, iš kur ji, o Julija pasakojo ir pasakojo apie Lietuvą. Arba jos kelionė su Bulotomis 1916 m. į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems nuo I pasaulinio karo Lietuvoje. Jų kajutės – pirmos klasės, vakarienės į prabangų restoraną rinkosi galantiški ponai, išsipusčiusios ponios, o Žemaitė atėjo sodietiškais rūbais apsirengusi, languotą skarelę pasirišusi.

Argi tik drabužiai apie žmogų kalba? Tačiau pasipiktinimo nebuvo išvengta: „kaip gali tarnaitė prie ponų stalo sėdėti?“ Ir tik Andriui Bulotai paaiškinus, kad tai žymi rašytoja iš Lietuvos, laivo ponija nurimo, o ir patys pradėjo Žemaitę kalbinti... Ir Amerikoje niekam nepavyko Julijai uždėti skrybėlaitės, tik sodietiškus rūbus keitė kuklios suknelės ir kostiumėliai. Ar nereikėjo drąsos, einant jau 67 metus, beveik be grašio kišenėje atvykti ir apsigyventi Vilniuje? Ir dar su vaikaite Elze, kad ji čia išmoktų siuvėjos amato. O Vilniuje Žemaitės visur buvo pilna: renginiuose, parodose, teatre, lietuvių draugijų veiklose, pagaliau 1913 – 1915 m. buvo oficiali  laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė,  todėl už Jurgio Šaulio straipsnį apie Rusijos dūmą, kuris neįtiko Rusijos caro cenzoriams,  jai teko net dvi savaites Lukiškėse pasėdėti, bet straipsnio autoriaus ji neišdavė. O ir kalėjime Žemaitė nebuvo rami kalinė – nuolat reikalavo tai karšto vandens, tai geresnio maisto, beldė į duris, šūkavo, nes juk buvo politinė kalinė, kurią privalėjo maitinti už 20 kap. per dieną, o maitino kaip kriminalistę – už devynias. Todėl, išleista iš kalėjimo, ji areštinės kanceliarijoje pakėlė triukšmą ir išsireikalavo iš kalėjimo valdininko pusantro rublio kompensacijos.

1900 m. mirus vyrui Laurynui Žymantui, Žemaitė  apsigyveno pas savo bičiulę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Puziniškio dvarelyje, kur išdrįso įsimylėti perpus už save jaunesnį dvarelio ūkvedį Konstantiną Petrauską, prisipažinusi, kad, „kas paglemžė paskutinis širdį, tas ir liks visuomet“.  O jis vėliau sieks Julijos anūkės Elzės rankos, o šiai atsisakius, ves jos dukterį Juzę... Išdrįso Žemaitė ir kunigus pakritikuoti, pasitaikančias Bažnyčioje negeroves įvardinti, nors dar toli buvo iki II Vatikano susirinkimo, o iki  Sinodo – gerokai per  šimtą metų... Tokia tad buvo Žemaičių amazonė Julija, moteris pralenkusi savo laiką...