Naujienos

Viena seniausių ir geriausiai Lietuvoje išlikusių vilnos siūlų juostų buvo rasta Paragaudžio kapinyno (Šilalės r.) 1973 m. archeologinių tyrinėjimų metu. Telšių kraštotyros muziejaus ekspedicija, vadovaujama pirmojo Telšių archeologo Vito Valatkos, tirtoje kapinyno kalvelėje rado 71 kapą ir dar 91 suardytų kapų pėdsakus. Vėlyvojo geležies amžiaus Paragaudžio kapinyne mirusieji laidoti nedeginti, paprastai guldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis, įvairiai sudėtomis rankomis, pastebėti skobtinių ąžuolinių karstų pėdsakai.

Vienoje kapo duobėje (0,7 m gylis, 0,5 m plotis, 2 m ilgis)   buvo aptiktos karsto liekanos ir griautinis moters palaidojimas. Moters kaukolę juosė žalvarinė grandinėlė, kaklo srityje rasta žalvarinė vytinė antkaklė ir grandelių vėrinys. Ant kairiosios rankos pirštų buvo 2 žalvariniai įvijiniai žiedai, krūtinės srityje – 2 žalvariniai kryžiniai smeigtukai. Prie dešiniojo šlaunikaulio buvo padėtas gėriamasis ragas su pasidabruotu apkalu. Ant mirusiosios dešinės rankos, kuri buvo sulenkta smailiu kampu per alkūnę buvo padėtas drobės ryšulėlis su sudeginto kūdikio kaulais ir jam skirtomis įkapėmis-2 įvijinėmis apyrankėmis ir 5 įvijiniais žiedeliais. Kaulelių liekanos ir įkapės buvo susiausti ir perrišti 2 kartus apsukant rinktine technika austa juosta, kurios plotis 1,8 cm. Ji buvo išausta iš vilnonių 3 spalvų siūlų. Raštas – ritmiškai besikartojantis, matomas stilizuotas „S“ raidės motyvas (liaudiškai vadinamas „ožkanagutės“ ornamentu). Juosta liudija ne tik archeologinėje medžiagoje rečiau sutinkamą kūdikio palaidojimo atvejį, bet ir daugiau kaip 1000 m. gyvuojantį juostos ornamentą, kurio motyvai  sutinkami liaudies mene. Vytinių juostų pavyzdžių Lietuvos archeologinėje medžiagoje žinoma vos keletas.

Nors vikinginiame laikotarpyje moterų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su nėštumo ir gimdymo komplikacijomis, sunku pasakyti, koks likimas ištiko Paragaudžio kapinyne palaidotą moterį ir kūdikį. Europos kapaviečių tyrimų įvairovė rodo, jog ne visais atvejais naujagimiai buvo laidojami šalia biologinių tėvų. Su kūdikiais buvo laidojami ir vyrai, ir vyresni vaikai bei senyvo amžiaus moterys. Šiandien fragmentuotai išlikusios kūdikių kapavietės, galbūt, vis dar negali patikimai atskleisti, kokie priešistorės žmonių gyvenimo įvykiai, jausmai ar mintys slepiasi už šių palaidojimų, tačiau gali papasakoti, kaip įvairiai buvo laidojami kūdikiai. Nuo akmens amžiaus kūdikio palaidojimo ant gulbės sparno iki vikinginio laikotarpio jungtinių šeimos palaidojimų. Kartais gintaro karoliukas, kriauklytės, smeigtukas, vilnonė juosta, į moters suknelę ar drobulę susupti, o kartais be įkapių palaidoti kūdikio kauleliai – lieka vieninteliai, tarp gimimo ir mirties, įsiterpę liudijimai.

Paragaudžio juostą galima pamatyti atnaujintoje Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicijoje, kuri lankytojams duris atvėrė 2024 m. rudenį.

Medžiagą parengė:

Rinkinio saugotojas-kuratorius Antanas Kavaliauskas

Parodų ir ekspozicijų kuratorė Monika Sudintaitė.

Parengta remiantis:

Vitas Valatka, Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius: LSSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1974.

Mykolas Michelbertas „Seniausia Kvėdarnos praeitis“ in: Lietuvos lokaliniai tyrimai, sud. G. Juščiūtė, (2000-2002), Vilnius: Versmė, 2011, p. 165-180.

Karolina Bugajska, Burial Practices of Hunter-Gatherers in the Stone Age of Southern Scandinavia and the Middle European Plain, 2014, p. 32.

Andrew J. Dunwell ir kt., „A Viking Age Cemetery at Cnip, Uig, Isle of Lewis“, in: Proceedings of the Society of Antiquaries of Scotland 125 (1996), p. 719–752.

Jamie Hodgkins ir kt., „An Infant Burial from Arma Veirana in Northwestern Italy Provides Insights into Funerary Practices and Female Personhood in Early Mesolithic Europe“, in: Scientific Reports 11 (2021).

Marianne Hem Eriksen, Katherine Marie Olley, Brad Marshall ir Emma Tollefsen, „Womb Politics: The Pregnant Body and Archaeologies of Absence“, in: Cambridge Archaeological Journal 35, nr. 3 (2025), p. 522–535.

Tumėnas V. „Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika“, in: Lietuvos etnologija, t. 9, Vilnius, 2002.

EN

The Paragaudis Band: Between Birth and Death

One of the oldest and best-preserved woven woollen bands in Lithuania was discovered during excavations at the Paragaudis cemetery in Šilalė District. In 1973, a team from the Telšiai Museum of Local History, led by Vitas Valatka, the first archaeologist in Telšiai, uncovered 71 graves and traces of a further 91 disturbed graves on a low hill. At this Late Iron Age cemetery, the dead were generally buried uncremated, lying on their backs with their legs extended and their arms arranged in various positions. Traces of coffins hollowed out of oak logs were also found.

One grave pit, 2 metres long, 0.5 metres wide and 0.7 metres deep, contained the remains of a coffin and the skeleton of a woman. A brass chain encircled her skull, and a twisted brass neck ring and a necklace made of chain links were found around her neck. Two brass spiral rings were found on the fingers of her left hand and two brass cross-shaped pins lay at her chest. A drinking horn with a silver-plated fitting had been placed beside her right thighbone. Her right arm was bent sharply at the elbow. Resting on it was a linen bundle containing the cremated bones of an infant and the grave goods placed with them – two spiral bracelets and five small spiral rings. The bones and grave goods had been wrapped in linen, and a woven band, just 1.8 centimetres wide, had been wound twice around the bundle. The band was woven using a pick-up technique with wool yarn in three colours. Its pattern consists of a repeating stylised S-shaped motif known in Lithuanian as ožkanagutė, or ‘little goat’s hoof’. The band documents an unusual infant burial and preserves a motif that can still be found in Lithuanian folk art more than a thousand years later. Only a handful of examples of twined bands are known from the Lithuanian archaeological record.

Pregnancy and childbirth carried considerable risks in the Viking Age, but it is difficult to say what happened to the woman and infant buried at Paragaudis. European burial evidence shows that infants were sometimes buried alongside men, older children or elderly women. Sharing a grave can tell us how two people were laid to rest, while their relationship in life often remains uncertain. Even when infant burials survive only in fragments, they can show how differently people laid infants to rest, from a Stone Age burial in which an infant was placed on a swan’s wing to shared graves of the Viking Age. Sometimes all that remains of a life between birth and death is an amber bead, a few small shells, a pin or a woollen band. Sometimes it is a few small bones, wrapped in a woman’s dress or in a shroud, or buried without any grave goods at all.

The Paragaudis band is on display in the renewed permanent exhibition at the Samogitian Museum ‘Alka’, which opened to visitors in autumn 2024.