Naujienos

2026 m.  lapkričio 17  d.

Pranciškus Motiejus Urbonavičius – Telšių vyskupijos kūrėjas ir pirmasis generalvikaras

Rankose – sena, kiek nuo laiko pageltusi, tačiau gerai išsilaikiusi vinjetė „Telšių vyskupijos kurija 1926–1936 m.“ Joje, greta vyskupo Justino Staugaičio, dešinėje stovi generalvikaras Pranciškus Urbonavičius. Šis vaizdas natūraliai kelia klausimą: kas buvo šis kunigas, kuriam patikėta būti artimiausiu vyskupo bendradarbiu? Juolab, kad šiemet sukanka 85 metai nuo jo mirties – prelatas amžinojo poilsio atgulė prie savo paties statytos Salantų bažnyčios.
 
Apie asmenybę
 
1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir pirmuoju Telšių vyskupu paskyrė Justiną Staugaitį – suvalkietį, buvusį Seinų vyskupijos kunigą. Atvykęs į Žemaitiją, jis susidūrė su jam dar menkai pažįstama aplinka: nei vietinių kunigų, nei žemaičių būdo jis nepažinojo. Todėl natūraliai kilo poreikis turėti patikimą, autoritetingą padėjėją, gebantį tarpininkauti tarp vyskupo ir vietos dvasininkijos. Tokiu asmeniu tapo kanauninkas Pranciškus Urbonavičius, 1926 m. lapkričio 30 d. paskirtas pirmuoju Telšių vyskupijos generalvikaru ir kartu gavęs kapitulos prelato titulą.
 
Jų tarpusavio pažintis, kaip liudija pats vyskupas, buvo iš dalies netiesioginė. Atsiminimuose J. Staugaitis rašė: „Gerai jo dar nebuvau pažinojęs, bet daug apie jį gero girdėjęs. Juk tai buvo senas mūsų veikėjas, rašytojas, mūsų spaudoje žinomas Kuprano vardu. Kun. Urbonavičius, kad ir akademinio laipsnio neturėjo, buvo apsišvietęs, tikras kunigas inteligentas. Taigi, viešėdamas Salantuose, kun. Urbonavičių pakviečiau generaliniu vikaru. Ir neapsirikau. [...] Savo vyskupą jis ne tik gerbė, bet ir sūniškai mylėjo“ (Staugaitis Justinas, Mano atsiminimai, Vilnius, 2006, p. 328). Šis liudijimas leidžia matyti ne tik administracinį sprendimą, bet ir besiformuojantį pasitikėjimu grįstą ryšį.
 
Vyskupo ir generalvikaro tandemas, neretai apibūdinamas kaip suvalkiečio ir žemaičio susitikimas, tapo reikšmingu veiksniu formuojant jaunos vyskupijos struktūrą. Generalvikarui teko ne tik administraciniai vyskupijos kūrimo rūpesčiai. Jo veikla apėmė seminarijos steigimą, apleisto vienuolyno pritaikymą jos reikmėms, naujų pastatų statybą, taip pat vyskupų rūmų kūrimą. Šiuose darbuose jam talkino kunigai K. Andriukaitis ir J. Dobužinskas, tačiau šaltiniai leidžia pagrįstai išskirti būtent prelato P. Urbonavičiaus indėlį. Neatsitiktinai 1928 m. gruodžio 6 d., šventinant naujuosius seminarijos rūmus, vyskupas J. Staugaitis pabrėžė, kad prelato vardas turėtų būti įrašytas „aukso raidėmis“ (Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 51). Net jei ši metafora ir nebuvo pažodžiui įgyvendinta, ji iškalbingai nusako to meto vertinimą.
 
Vis dėlto prelato P. Urbonavičiaus veikla neapsiribojo organizaciniais darbais. Jis aktyviai reiškėsi ir pastoracinėje bei publicistinėje srityje. Nuolatiniai straipsniai laikraštyje „Žemaičių prietelius“ liudija jo pastangas palaikyti gyvą ryšį su tikinčiaisiais. 1927 m., pasirašęs Kuprano slapyvardžiu, jis išleido knygelę jaunavedžiams „Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis savo moters!“, 1931 m. – jaunimui skirtą leidinį „Spinduliai“. Vėliau pasirodė ir eucharistinių maldų bei apmąstymų knygelė „Šventoji valanda“ (1934). Eidamas Maldos apaštalavimo sąjungos Telšių vyskupijoje direktoriaus pareigas, jis skatino gilesnį tikėjimo praktikavimą bendruomenėje. O labdara, parama vargstantiems teikė globodamas Šv. Vincento Pauliečio draugiją.
 
Brandžiausiu jo darbu galima laikyti dviejų tomų istorinį veikalą apie unitų arkivyskupą šv. Juozapatą Kuncevičių, užbaigtą 1939 m. Deja, šio darbo likimas susiklostė dramatiškai: prasidėjusi Sovietų Sąjungos okupacija sutrukdė jo publikavimą, o pats rankraštis dingo (Mukienė Danutė, Min.veik., p. 87–91). Šis faktas ne tik liudija istorinių lūžių poveikį kultūriniam paveldui, bet ir primena, kiek daug reikšmingų darbų jo galėjo likti nepasiekę skaitytojo, pavyzdžiui, prelato rašyti prisiminimai.
 
Pranciškaus Urbonavičiaus asmenybė atsiskleidžia kaip nuoseklaus, atsakingo ir vidinės laikysenos vedamo dvasininko pavyzdys. Jo veikla jungė administracinį sumanumą, pastoracinį jautrumą ir intelektinį angažuotumą. Nors jo vardas galbūt ne visada išryškėja pirmuosiuose istorijos pasakojimų planuose, jo indėlis į Telšių vyskupijos kūrimą ir stiprinimą išlieka reikšmingas – tarsi tylus, bet tvirtas pamatas, ant kurio buvo ir yra statoma.
 
Nuo Žemaitijos bajorų iki seminarijos
 
Kas gi buvo tas pirmasis prieš šimtmetį įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaras?
Pranciškus Motiejus Urbonavičius gimė 1868 m. rugsėjo 6 (19) d. Baublių dvarelyje, Kartenos valsčiuje, bajorų Stepono Bernardo ir Liudvikos Macaitės Urbonavičių šeimoje; pakrikštytas Jokūbavo bažnyčioje. Urbonavičių šeimoje augo trys sūnūs ir dvi dukros. Pranciškaus vaikystė prabėgo ant Minijos kranto įsikūrusiame Grimališkio dvarelyje. Pradžios mokyklą jis baigė Gargžduose, vėliau mokėsi privačioje Paurupės (Rucavos) dvare veikusioje mokykloje, kurioje dėstoma buvo vokiečių kalba, todėl mokslus tęsė Liepojos klasikinėje vokiečių gimnazijoje; joje tuo metu tik vyresnėse klasėse mokėsi ir Stanislovas bei Gabrielius Narutavičiai.
 
Baigęs šešias gimnazijos klases ir pajutęs pašaukimą dvasiniam luomui, P. Urbonavičius įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją. Čia lietuvių kalbą ir homiletiką lietuviškai dėstė kalbininkas, žemaitis nuo Kvėdarnos, kun. Kazimieras Jaunius, sudominęs lietuvių kalbos studijomis ir jaunąjį klieriką, netrukus išgarsėjusį tarp seminaristų savo kalbos išmanymu. Net aukštesniųjų kursų klierikai jam patikėdavo taisyti rankraščius, kai rengdavosi sakyti pamokslus seminarijos bažnyčioje. Į klieriką Pranciškų kreipdavosi ir kursu vyresnis Jonas Mačiulis (Maironis). Geru lietuvių kalbos išmanymu seminarijoje, be klieriko Pranciškaus, garsėjo tik Juozas Tumas (Vaižgantas).
 
„Tėvynės sūnų“ draugija ir spaudos veikla
 
1888 m. klierikas Pranciškus pasikvietė į savo kambarėlį keletą bičiulių ir įkūrė slaptą „Tėvynės sūnų“ draugiją; jis buvo jos sekretorius, o pirmininkas – Jonas Karbauskas iš Kantaučių. Draugijos tikslas buvo mokytis taisyklingai kalbėti, rengti pamokslus, versti religinius tekstus į lietuvių kalbą ir platinti lietuviškas knygas. Draugijos reikalams iš knygnešio kunigo Mykolo Miežinio buvo gauti 25 rubliai. Draugijos nariai iš lenkų kalbos išvertė knygelę „Šviesa Dievo akivaizdoje“ (Evangelijas visiems metų sekmadieniams ir šventėms), kurią aprobavo vyskupas Antanas Baranauskas. Kaune, pas patikimą moterį, buvo įrengtas lietuviškų knygų sandėliukas, iš kurio leidiniai buvo platinami po Lietuvą. Klieriką Pranciškų ypač domino Bažnyčios istorija; jis planavo studijuoti katalikiškame Insbruko universitete. Deja, susirgęs plaučių džiova, 1889 m. buvo priverstas grįžti į tėvų namus Grimališkyje, kur gydėsi vadinamuoju Kneipo metodu.
Jam pasitraukus, draugija suskilo, o dalis narių įkūrė naują „Tėvynės mylėtojų draugiją“. Pranciškus liko vienas, tačiau netrukus ėmė bendradarbiauti laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, pradėtame leisti 1890 m. sausio mėn. Tilžėje, Otto von Mauderodės spaustuvėje (3000 egz. tiražu). „Pirmiems „Apžvalgos“ numeriams pakliuvus man į rankas, – rašė P. Urbonavičius J. Tumui, – pykčiu užsidegiau dėl kalbos ir rašto darkymo, Mauderodei parašiau tikrą pamokslą. Pasiūlyta man kalbą ir rašybą taisyti, dėstyti korektūrą ir redaktorystę.“ (Mukienė, Danutė, Min. veik., p.53.)
 
Nuo 1890 m. pradžios iki pat kunigystės šventimų 1891 m. rugsėjo 21 d. klierikas P. Urbanavičius faktiškai ėjo „Apžvalgos“ redaktoriaus pareigas. Redagavimo reikalais jis dažnai vykdavo į Tilžę, kur susipažino su Prūsų Lietuvos veikėju E. Jagomastu ir kitais to meto kultūrinio gyvenimo dalyviais. Kartu su kun. K. Pakalniškiu jis sustiprino opozicinį „Apžvalgos“ toną – tokiu ryžtingumu nepasižymėjo nė vienas kitas to meto lietuvių laikraštis. Jis taip pat pradėjo polemiką su jau susiformavusiais liberalų ir socialistų judėjimais, kritikavo jų veiklą tikėjimo atžvilgiu. „Apžvalga“ aiškiai iškėlė ir Lietuvos nepriklausomybės idėją: kaip pažymėta (1891, Nr. 24), „Mes kariaujame už idėją, t. y. už savo bočių ir probočių šventą tikėjimą, už savo kalbą, už skriaudžiamus brolius, už mokslą ir švietimą; žodžiu sakant, mes kariaujame už mūsų tėvynę Lietuvą“ (plg. V. Biržiška, Iš mūsų laikraščio praeities, Kaunas, 1933).
 
Savo straipsnius jis dažniausiai pasirašinėjo Bangpūčio slapyvardžiu. Nevengė ir polemikos su laisvamaniu Jonu Šliūpu, tuo metu gyvenusiu Amerikoje. Supykęs J. Šliūpas net kreipėsi į spaustuvininką Otto von Mauderodę, prašydamas nebepriimti Bangpūčio straipsnių. Vis dėlto, kai J. Šliūpo bičiulis Martynas Jankus užsiminė, kad „vienas bajoras nuo Žemaičių Paprūsio „Apžvalgoje“ Šliūpą įžeidė“, P. Urbanavičius suprato, jog tikroji Bangpūčio tapatybė jau atskleista. Tuomet jam teko įkalbėti Šilutės (tuo metu tai buvo Vokietijos teritorija) kleboną kun. H. Vichmann‘ą prisiimti oficialaus „Apžvalgos“ redaktoriaus vardą ir Bangpūčio slapyvardį, o pats P. Urbonavičius toliau rašė, pasirašinėdamas įvairiais pseudonimais:  Vytautas, Jurgis Bajoraitis, Proncelė, Bubt., p. iš L., J. P. ir kt. Urbanavičius ne tik redagavo „Apžvalgą“, bet ir kartu su bičiuliu Roku Girgždžiu, gyvenusiu visai pasienyje, gabeno bei platino lietuviškas knygas.
 
Kunigystė ir pastoracinė veikla
 
1891 m. rugsėjo 21 d. Kauno katedroje, Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio įšventintas, P. Urbonavičius tapo kunigu. Pirmoji jo tarnystės vieta – Plungė. Čia jis greitai pagarsėjo gražia, taisyklinga lietuvių kalba sakomais pamokslais, išsiskyrė kaip pasišventęs nuodėmklausys. Pats mėgęs dainuoti, jis mokė jaunimą žemaitiškų ir lietuviškų dainų bei žaidimų, taip pat griežtai draudė parapijiečiams skaityti „graždanką“, t. y. rusiškomis raidėmis spausdintas knygas. Tuo metu slaptas knygnešių kelias vis dažniau vesdavo per Plungę, nors kun. P. Urbonavičius tuo metu „Apžvalgos“ jau neberedagavo.
 
Dar 1892 m. kun. P. Urbonavičius, sužinojęs apie rusų planus uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną ir bažnyčią paversti cerkve, apie tai informavo žemaičius „Apžvalgoje“, pasirašydamas J. B. slapyvardžiu, ragino juos ginti Bažnyčią. Tuo pat metu jis svarstė ir apie galimą pašaukimą į saleziečių vienuolyną, susirašinėjo su kun. Jonu Bosko, tačiau gyvenimo kelias jį nuvedė kitur – į Mintaujos (dabar – Jelgavos) gimnaziją.
 
Mintaujos gimnazijos kapelionas
 
Kunigas B. Vėgėlė, buvęs jo mokinys Mintaujos gimnazijoje, kun. P. Urbonavičių vėliau apibūdino taip: „Štai į klasę ateina jaunas, juodas, elegantiškas kunigėlis. Energinga eisena. Rimtas, šaltas kalbos tonas. Juo toliau, juo aukštesnis darosi kapeliono asmuo. Tai pareigos žmogus. Pats ruošia rūpestingai pamokas, to ir iš mokinių reikalauja. Jokių kompromisų. Griežtas, bet teisingas. [...] Paleido į mūsų tarpą uždraustos literatūros. [...] Matė ir pažino kiekvieną mokinį. Mes tai patyrėme, kai kuris į bėdą įkrisdavome. Mokinio bėdoje ir reikale atsirasdavo pas kapelioną ir širdis.“ (Mukienė, Danutė, Min. veik., p.60.).
 
Pamokos Mintaujos gimnazijoje buvo pradedamos ir baigiamos malda rusų kalba. Tačiau 1896 m. gimnazijos direktorius rusofilas Tichomirovas, mokinių pramintas „šešku“, matydamas, kad dauguma mokinių yra lietuviai katalikai, ėmėsi aktyvios jų rusifikacijos politikos. Latviams ir vokiečiams buvo leidžiama melstis gimtosiomis kalbomis, tuo tarpu lietuviams nurodyta melstis priešais ikonas rusiškai, kas sukėlė didelį mokinių pasipiktinimą.
 
Kapelionas dėl tokios neteisybės nuvyko į Rygą pas apygardos globėją Lavrovskį, tačiau nieko nepešė. Tuo metu gimnazijoje veikusi slapta lietuvių „Kūdikėlio“ draugija, viską apsvarsčiusi, nusprendė priešintis ir atsisakė melstis rusiškai. Kapelionas palaikė moksleivius, pareikšdamas direktoriui, kad ir Rusijos įstatymai nedraudžia melstis gimtąja kalba. Vis dėlto direktorius nenusileido.
 
Konfliktas baigėsi tuo, kad kapelionas ir 33 moksleiviai, tarp jų Antanas Smetona, Juozas Tūbelis ir Vladas Mironas, buvo pašalinti iš gimnazijos su vadinamuoju „vilko bilietu“, t. y. be teisės mokytis kitose gimnazijose. Mokiniai vis dėlto nusprendė priešintis, jiems aktyviai talkino kapelionas. Buvo parengti skundai Rusijos švietimo ministrui grafui Ivanui Delianovui, popiežiui Leonui XIII, o užtarimo ieškota pas kunigaikštį Mykolą Oginskį ir grafą Hugo von Keizerlingą. Tik įsikišus carui, Švietimo ministerija leido lietuviams katalikams melstis lotynų kalba priešais katalikišką kryžių ar paveikslą. Buvusiems Mintaujos gimnazijos mokiniams leista tęsti mokslus jų pasirinktose gimnazijose; nė vienas jų negrįžo į Mintaują.
Šis įvykis laikytinas reikšmingu lietuvių pasipriešinimo rusifikacijai laimėjimu. Pats kapelionas, pasirašydamas Taratutos Gintauto slapyvardžiu, šį įvykį aprašė „Tėvynės sarge“ (1896, Nr. 12).
 
Metus išbuvęs be paskyrimo, 1897 m. kun. P. Urbonavičius pagaliau buvo paskirtas Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vikaru, 1898 m. – Jonavos kuratu, o 1901 m. – Klovainių klebonu. Čia jis ėmėsi ne tik pastoracinės veiklos, bet ir ūkinių bei kultūrinių darbų: suremontavo kleboniją ir bažnyčią, įveisė didelį sodą. Netrukus įsigijo naujus vargonus, o vargonininku pakvietė kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinį Stanislovą Danilevičių, kilusį iš Varnių. Šis subūrė chorą, kuris atlikdavo Kauno katedros repertuarą ir ženkliai pakėlė muzikinį parapijos gyvenimo lygį.
 
Salantai: socialinė, kultūrinė ir ekonominė veikla
 
Vyskupas M.L. Paliulionis, matydamas jaunojo klebono entuziazmą, darbštumą ir organizacinius gebėjimus, 1905 m. paskyrė jį Salantų klebonu ir kapitulos kanauninku. Čia jo laukė didelės apimties – bažnyčios statybos – darbai. Vis dėlto klebonas neapsiribojo vien statybiniais rūpesčiais: jis aktyviai rūpinosi parapijiečių dvasiniu gyvenimu ir lietuvybės puoselėjimu. Kartu su juo iš Klovainių atvyko ir vargonininkas S. Danilevičius, kuris netrukus subūrė stiprų, lietuviškai giedantį salantiškių chorą. Šis choras 1908 m. koncertavo net grafų Tiškevičių dvare Kretingoje, taip liudydamas aukštą parapijos muzikinės kultūros lygį.
 
1905 m. gruodžio mėn. Salantų klebonas dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Grįžęs į parapiją, jis stengėsi perteikti Seime iškeltas idėjas – Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose siekį, vietos savivaldos būtinybę, tautinės savimonės stiprinimą, rodė parapijiečiams parsivežtus iš Vilniaus tautiškus ženklus, tačiau šios idėjos ne visada buvo lengvai priimamos – daliai žmonių klebono pasakojimai apie lietuvišką savivaldą buvo nesuprantami, o jo parvežti nauji, neįprasti simboliai, atrodė lyg „kažkokie medalikai“.
 
Neogotikinė Salantų bažnyčia buvo pastatyta parapijiečių lėšomis 1906–1911 m. Kertinį akmenį pašventino vyskupas Gasparas Feliksas Cirtautas. Statyboms sunaudota apie 1 900 000 vietoje gamintų plytų; darbus atliko latvių ir gudų mūrininkai, o pagrindinę darbo jėgą sudarė vietiniai gyventojai. Projekto autorius – švedų inžinierius Eduardas Karlas Štrandmanas – buvo numatęs, kad statybos kainuos apie 154 000 rublių, tačiau, vykdant darbus „gaspadoriškai“, kartu su altoriais visa suma siekė 95 814 rublių.
 
1911 m. Skuodo dekanas kun. Petras Šaulevičius, vyskupo G. F. Cirtauto įgaliotas, pašventino bažnyčią ir joje pradėtos laikyti pamaldos. Vėliau, 1918 m. liepos 22 d., Telšių (Žemaičių) vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą.
 
Tačiau ne vien bažnyčios statyba klebonui rūpėjo – ne mažiau svarbūs buvo ir dvasiniai bei materialiniai parapijiečių reikalai. 1908–1910 m. Kuprano slapyvardžiu jis išleido dviejų dalių maldaknygę „Leiskite mažučiams ateiti prie Manęs“, kurią dalydavo vaikams, besirengiantiems Pirmajai Komunijai, kuriuos pats ir nuosekliai rengdavo bei mokydavo.
 
Matydamas, kad mergaičių švietimas parapijoje yra apleistas, 1906 m. bendradarbiaudamas su „Saulės“ draugija Salantuose jis įsteigė vienklasę trejų metų mergaičių mokyklą. Gabiausias mokines siųsdavo į Kaune veikusius „Saulės“ draugijos pradinių klasių mokytojų kursus, o kai jos baigusios grįždavo, klebonas jas įdarbinamos pradinių klasių mokytojomis. 1907 m. klebonas įsteigė Šv. Kazimiero draugijos Salantų skyrių, o 1909 m. – Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrių.
Rūpindamasis ir ūkininkų gerove, 1905 m. jis įsteigė pirmąjį Žemaitijoje kooperatyvą – Salantų vartotojų draugiją „Kaukas“, kuri 1912 m. miestelyje pasistatė nuosavą pastatą su parduotuve. Ši iniciatyva liudijo jo pastangas telkti parapiją ne tik religiniu, bet ir socialiniu bei ekonominiu pagrindu.
 
Lietuvos valstybingumo ištakos
 
Ypač aktyviai klebonas reiškėsi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai stengėsi padėti į sunkias sąlygas patekusiems parapijiečiams. Jis pažinojo beveik kiekvieną šeimą, subūrė Nukentėjusių nuo karo šelpti Salantų skyrių, telkė paramą ir pats asmeniškai rūpinosi vargstančiaisiais. Taip pat aktyviai telkė jaunimą: 1916 m. įsteigė Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Salantų kuopą.
 
1917 m. rugsėjo 18–22 d. jis atstovavo Salantų parapijai Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tačiau, socialistų atstovams pareiškus protestą dėl per didelio dvasininkų skaičiaus Taryboje, kun. P. Urbonavičius atsistatydino. Į jo vietą buvo išrinktas telšiškis bajoras Stanislovas Narutavičius, Brėvikių dvaro savininkas.
 
Grįžęs į Salantus, klebonas aktyviai aiškino Tarybos nutarimus parapijiečiams, stengėsi priešpriešinti bolševikinėms idėjoms, plintančioms per Vargingųjų valstiečių, darbininkų ir darbo ūkininkų tarybos revoliucinį komitetą, kuris nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Siekdamas telkti bendruomenę, jis įkūrė Katalikų sodiečių komitetą, skatino patriotizmą ir vienybę, subūrė apie 20 savanorių, kurie Telšiuose įstojo į Povilo Plechavičiaus vadovaujamą rinktinę. Taip pat jis ėjo Lietuvos gynimo komiteto Salantų skyriaus kasininko pareigas, rinko aukas savanoriams – tiek pinigais, tiek rūbais.
 
Ne mažiau dėmesio jis skyrė ir švietimo sričiai. Baigiantis karui, gabią parapijietę Ievą Kungaitę jis išsiuntė į Panevėžyje organizuotus mezgimo kursus, o jai sugrįžus, Vokietijoje nupirko mezgimo mašinų ir Salantuose įkūrė mezgimo mokyklėlę. Taip pat rūpinosi pradžios mokyklos steigimu 1918 m., skatino ir rėmė įvairių draugijų bei brolijų (pranciškonų tretininkų, ateitininkų, angelaičių, skautų, šaulių, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų ir kt.) veiklą, o jam talkino vikarai ir aktyvesni parapijiečiai.
1918 m. gruodžio 5 d. kun. P. Urbonavičiui buvo suteiktas Žemaičių kapitulos garbės kanauninko titulas.
 
1920 m. jis išleido knygelę mergaitėms „Sesutei – Rūtelei“, 1922 m. – vaikinams skirtą „Broliukui – Dobilėliui“, 1925 m. – jaunimui „Man šviečia saulė“, taip pat parapijiečiams skirtą leidinį „Žinotina. Tikėtina. Darytina“. Šie leidiniai liudija nuoseklų jo rūpestį įvairiomis visuomenės grupėmis ir pastangas ugdyti moralinį bei religinį sąmoningumą.
 
Tačiau intensyvi veikla ilgainiui atsiliepė jo sveikatai. 1923 m. jį ištiko infarktas; kiek atsigavęs, jis buvo priverstas vykti gydytis į Kisingeną (Vokietija) ir bent laikinai sumažinti darbo krūvį. Tačiau darbo nemažėjo.
 
1926 m. kan. P. Urbonavičius tapo pirmuoju naujai įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaru. Silpstant sveikatai, 1940 m. prel. P. Urbonavičius atsistatydino iš generalvikaro pareigų. Tais pačiais metais sovietų valdžiai iš Bažnyčios atėmus Vyskupų rūmus, jis užleido vyskupui J. Staugaičiui savo namus, o pats sugrįžo į mylimus Salantus. Čia 1941 m. gegužės 27 d. jis mirė, palaidotas Salantų bažnyčios šventoriuje, šalia ilgametės savo tarnystės vietos.
 
Janina Bucevičė
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė
 

Informacija atnaujinta: 2026-11-10