Naujienos

Kada rudenėjančią tylą nušviečia pirmosios kapų žvakės, o proseneliai šiuo metu yra arčiau mūsų, kviečiame trumpam atverti duris į sakralųjį lietuvių tautodailės pasaulį, pažvelgti į medines šventųjų skulptūras (XIX–XX a.), saugomas Žemaičių muziejaus „Alka“ liaudies meno rinkinyje.

Dievdirbių kūriniai nuo seno buvo ne tik maldos objektai, bet ir tylūs užtarėjai, teikiantys dvasinę ramybę bei globą paskutiniąją išėjimo valandą. Kaimo dievdirbių, rankomis išskobtos skulptūrėlės kadaise rymojo pakelių koplytėlėse, kaimo kryžkelėse ir kapinių prieigose, saugodamos žmogų nuo staigios mirties, ligų ar dvasinio paklydimo. Kiekvienas įrėžis medyje ir gili šventojo veido išraiška atveria mūsų senolių supratimą apie laikinumą, amžinybę bei paguodos paiešką ir nutiesia šviesos ir minčių kelią link tų, kurių nebėra šalia. Liaudies mene kiekvienas šventasis vaizduojamas su tam tikrais atributais ir skiriamaisias simboliais, nurodančiais jų gyvenimo būdą, globos sritį ar kankinystės istoriją.

 Mūsų protėviai bijojo iškeliauti anapus nespėję susitaikyti su Dievu ir neatlikę išpažinties Šv. Barborai meldžiamasi ir prašoma apsaugos nuo gaisrų, žaibo bei nelaimingų atsitikimų. Tikima, kad ji suteikia malonę mirti ramiai, sąmoningai ir palaimintai. Sakralinėje dailėje bei liaudies pamaldume Šv. Barbora dažniausiai vaizduojama su karūna, suknele bei ilgu apsiaustu, kairėje rankoje laikanti kalaviją, o dešinėje – taurę arba palmės šakelę. Šv. Barboros ikonografijoje kiekvienas atributas turi konkrečią reikšmę: taurė su Ostija simbolizuoja Švč. Sakramentą bei užtikrina tikinčiajam galimybę prieš mirtį priimti Komuniją, bokštas su trimis langais nurodo įkalinimo vietą bei Švč. Trejybės paslaptį, kalavijas žymi kankinystę nuo pagonio tėvo rankos, palmės šakelė vaizduoja dvasinę pergalę prieš mirtį bei ištikimybę tikėjimui, o karūna ir puošnūs rūbai pabrėžia kilmingą kilmę bei turtus, kurių ji atsižadėjo dėl krikščionybės.

Pieta (Sopulingoji Dievo Motina) liaudies pamaldume atspindi sunkią protėvių kasdienybę. Etnologiniu požiūriu Pieta tapo artima kiekvienai lietuvei motinai, išgyvenusiai karus, sukilimus, vaikų netektis ar trėmimus. Marijos figūroje kaimo žmogus visais laikais matė savo paties likimo atspindį, tikėdamas, kad ji supranta kiekvienos motinos ir kiekvieno kenčiančiojo skausmą. Lietuvių liaudies mene Dievo Motina vaizduojama sėdinti ir laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Sūnų. Šiame siužete Marija iškili – jos galvą gaubia skraistė, kurią vainikuoja stambi karūna su kryželiu viršuje, apjuosta dvylikos žvaigždžių nimbo arba aureolės. Marijos širdį ar krūtinę pervėrę vienas arba septyni kalavijai simbolizuoja giliausius Dievo Motinos skausmus. Didelė, išraiškinga karūna simbolizuoja jos, kaip Dangaus Karalienės ir visų nuskriaustųjų užtarėjos statusą. Spinduliai ar šviesos ratas apie galvą, dar vadinama nimbu yra vienas svarbiausių šventumo ir dieviškosios šviesos atributų. Liaudies skulptūroje Kristaus kūnas ant Marijos kelių dažnai vaizduojamas neproporcingai mažas – primenantis vaiko ar paauglio kūną. Tai sąmoningas dievdirbių meninis sprendimas, rodantis, kad Marijos akyse miręs Sūnus išlieka jos mažas vaikelis. Širdyje Kalavijai simbolizuoja Septynis Marijos skausmus: pranašystę šventykloje, bėgimą į Egiptą, vaiko pametimą, susitikimą Kryžiaus kelyje, nukryžiavimą, nuėmimą nuo kryžiaus ir Palaidojimą.

 Šv. Juozapas krikščioniškoje tradicijoje laikomas laimingos ir ramios mirties globėju. Tikintieji meldžiasi ir prašo Šv. Juozapo, kad paskutiniąją mirties valandą patirtų ramybę bei dvasinį pasirengimą. Istoriniai šaltiniai mini, kad Juozapas iškeliavo anapilin apsuptas Marijos ir Jėzaus dėmesio bei meilės. Tad krikščioniškoje vaizduotėje jis tapo idealios mirties – be baimės, ramybėje ir meilėje – simboliu. Šventasis Juozapas ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas kaip brandus, tėviškas vyras, laikantis Kūdikėlį Jėzų ant rankų ir žydinčia lelijos šakele – skaistybę, dvasinį tyrumą ir šventumą reiškiančiu simboliu  arba dailidės įrankiais, kurie simbolizuoja darbštumą, sąžiningumą, nuolankumą ir fizinį darbą. Šie įrankiai liudija jo paprastą žemišką gyvenimą, iš kurio jis dorai maitino ir išlaikė Šventąją Šeimą.

Rūpintojėlis (Susirūpinęs Kristus) ir Vėlinės yra giliai susiję per lietuvių kultūrinę atmintį, gedulo tradicijas ir bendrą egzistencinę nuotaiką. Liaudies pamaldume Rūpintojėlis suvokiamas ne kaip tolimas, griežtas teisėjas, o kaip artimas, atjaučiantis kaimo žmogaus globėjas, kuris supranta žemiškuosius vargus. Rūpintojėlio įvaizdis labai svarbus – tikima, kad  jis „rūpinasi“ mirusiaisiais, užtaria jų sielas prieš Dievą ir guodžia gyvuosius, palengvindamas jų netekties naštą. Skulptūrose jis vaizduojamas sėdintis ant neaukšto kalvelės akmens ar kelmo, viena ranka parėmęs palenktą galvą, o kitą nuolankiai pasidėjęs ant kelio. Su erškėčių vainiku ant galvos simbolizuojančiu kančią, auką, nuolankumą, kraujo lašais ant veido ir kūno, pilnu liūdesio veidu. Rūpintojėlis vaizduoja Kristaus susimąstymą prieš pat nukryžiavimą. Tačiau lietuvių kultūroje jis – žmogiškojo rūpesčio, tautos kančių, kantrybės ir melancholijos simbolis.

Angelas Sargas lietuvių kaimo žmogui buvo tiesioginis namų, šeimos, vaikų ir keliautojų saugotojas nuo nematomų piktybių, gaisrų, ligų bei nelaimių. Angelai suvokiami kaip jungtis tarp žemiškojo  ir dangiškojo pasaulių. Jie neša žmogaus maldas Dievui ir perduoda dieviškąją malonę žemei. Tikima, kad angelui patikėta ypatinga užduotis – paimti sielą perėjimo akimirką, suteikti paguodą mirštančiajam ir saugiai palydėti jį į amžinybę vaikus. Lietuvių liaudies skulptūroje ir sakralinėje dailėje angelai vaizduojami su keliais būdingais atributais: sparnais, simbolizuojančiais dieviškąją kilmę, greitį ir pakilimą virš žemiškojo pasaulio, lelija, reiškiančia tyrumą bei nekaltumą, kalaviju ir skydu, žyminčiais kovą prieš blogį bei dieviškąjį teisingumą, trimitais, skelbiančiais Dievo žinią ir Paskutinįjį teismą, žvakėmis ar smilkytuvais, rodančiais dangiškąją liturgiją ir maldos kilimą į dangų, muzikos instrumentais, simbolizuojančiais dangiškąją harmoniją, bei kančios įrankiais ar vaiko globa, išreiškiančia apsaugą nuo kasdienių pavojų.

Išėjimas anapus žemiškose akyse dažnai atrodo kaip tamsa, pabaiga ar netektis, tačiau dvasiniame pasaulyje jis tėra virsmas. Viskas, kas buvo sukurta su meile, viskas, ką išmokome ir kuo pasidalijome su kitais, išlieka amžinojoje šviesoje. Mūsų išėjimas tėra sugrįžimas į pradžią, kur mus pasitinka tie patys sparnuoti palydovai, saugoję mus kiekviename žemės žingsnyje.

Rinkinio saugotoja-kuratorė Simona Drimbienė.