Naujienos

 

1947–1948 m. naudotas Kuršų bunkeris siejamas su Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanais Kazimieru Bagdonu (1920–1952), Povilu Bagdonu (1917–2002), Uršule Stasiulyte-Bagdoniene (1925–1952) ir Alfonsu Venskumi (1928–1951). Žemaičių muziejaus „Alka“ užsakymu detalieji archeologiniai tyrimai Lietuvos partizanų bunkerio vietoje atlikti 2024 m. liepos 29 – rugpjūčio 11 dienomis. Archeologiniams tyrimams vadovavo archeologas dr. Gediminas Petrauskas, istorinį kontekstą, archyvinę ir memuarinę medžiagą analizavo dr. Aistė Petrauskienė. Tyrimu metu nustatyta tiksli 1947 m. įrengto bunkerio vieta, ištirta jo konstrukcija, išplanavimas ir surinkti vertingi archeologiniai duomenys apie partizanų kasdienybę bei gyvenimo sąlygas, surinkta įvairi istorinė ir biografinė medžiaga apie su bunkeriu siejamus asmenis.

 

Tyrinėtas bunkeris ypač sumaniai įrengtas greta pusiau po žeme 1912 m. pastatytos, pirtelės sienos, o į bunkerio erdvę buvo patenkama per pirties pagrindinėje patalpoje įrengtą ir užmaskuotą angą. Išskirtinė detalė – amžininkų liudijimais paremtas faktas, kad į bunkerį buvo atvesta elektra nuo maždaug 1,15 km nutolusio Stanislovo Venckaus malūno (dabar vadinamo Angelų malūnu). Tai patvirtino ir archeologinių tyrimų metu rastas elektros lemputės lizdas su laido fragmentu.

 

Remiantis P. Bagdono prisiminimais, bunkeris buvo pirtelės grindų lygyje; įėjimas vedė iš pirtelės, nukėlus vieną sienos akmenį. Atsarginis išėjimas buvo iškastas lauko pusėje tarp medžio šaknų,  tačiau, kaip teigiama, niekada nepanaudotas. Durelės iš vidaus buvo paremtos stulpeliu, tarp jų ir sienos įstatyti du išlenkti pjūklai. Bunkerio priešingose pusėse įrengtos dvi ventiliacijos angos – viršutinė ir apatinė. Maskavimo tikslais virš bunkerio sodintos bulvės ir javai, vaikščiojo vištos; partizanams  esant  viduje, sodybos šeimininkas dangčio ir sienos jungtį ištepdavo suodžiais. Prisiminimuose teigiama, kad bunkeris buvo pritaikytas šešiems partizanams gyventi ir dirbti, buvo staliukas rašomoji mašinėlė. Jo viduryje stovėjo staliukas su rašomąja mašinėle.

 

Amžininkų liudijimai iš dalies pasitvirtino. Ištyrus 20,35 m² plotą, nustatyta, kad bunkeris buvo nedidelis – vos 4,7 m² dydžio, turėjo pagrindinį ir atsarginį išėjimus, dvi ventiliacijos angas, medines konstrukcijas bei sumaniai užmaskuotą įėjimą iš šalia stovėjusios pirtelės. Tyrimai taip pat atskleidė, kad po bunkerio apleidimo jis buvo sąmoningai užverstas akmenimis ir žemėmis.

 

Ypatingą reikšmę turi tyrimų metu aptikta metalinė dėžė su partizanų dokumentais, žemėlapiu knyga ir fotonegatyvų juostomis. Šie radiniai buvo perduoti restauruoti specialistams – Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų restauravimo skyriui. Iš viso surinkti 386 radiniai – šaudmenys, ginkluotės ir ekipuotės detalės, uniformų fragmentai, buities, medicinos bei elektros instaliacijos elementai, liudijantys partizanų gyvenimą bunkeryje. Po restauracijos dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, o skaitmeniniai dokumentų vaizdai pristatomi laikinoje ekspozicijoje Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorinėje ekspozicijoje.

 

Atrastą dokumentinį paveldą sudaro: satyrinės eilės, vadovybės parengtų dokumentų nuorašai, drausmės nuostatų ir elgesio su komunistais ištraukos, taip pat nubraukti, kaip neaktualūs ar nebegaliojantys, dokumentai; išlikusi Šatrijos rinktinės vado įsakymo nuotrupa (ir vadui adresuotas prašymas suteikti kovotojams karinius laipsnius. Vienas dokumentas priskirtinas Šatrijos rinktinės vado pavaduotojui Stasiui Beniuliui-Žarai (šias pareigas jis ėjo 1946 m. gruodžio – 1947 m. gegužės mėn.). Taip pat aptikta sunkiau identifikuojamų dokumentų fragmentų, kurie, remiantis išlikusiomis ištraukomis, sietini su keliais aukštesnės vadovybės įsakymais.

 

Kuršų bunkeris tapo antruoju archeologiniais metodais ištirtu partizanų bunkeriu Žemaitijoje. Tyrimų rezultatai reikšmingai praplėtė žinias apie partizaninį karą Telšių krašte ir sudarys pagrindą tolesniam šios vietos įprasminimui, istorijos sklaidai bei edukacinei veiklai.

 

Renginyje, kuriame buvo pristatyti archeologinių tyrimų rezultatai ir paroda, sveikinimo žodį tarė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė, LR Seimo narė Agnė Jakavičiutė – Miliauskienė įteikė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Dariaus Jakavičiaus ir jos pačios pasirašytą padėką už reikšmingą prisidėjimą prie rezistencinės kovos ir istorinės atminties saugojimą partizanų Uršulės bei Kazimiero Bagdonų sūnui Kostui Bagdonui, buvusiam Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Telšių brolijos pirmininkui, taip pat buvusiam politiniam kaliniui, partizanų ryšininkui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariui Vincui Jasui. Padėkota bunkerio tyrimų iniciatoriui Zigmui Nevardauskui.

 

Renginyje surengta diskusija-pokalbis su archeologu dr. Gediminu Petrausku, kuruotas Žemaičių muziejaus „Alka“ Rinkinių skyriaus vedėjo Donato Barsio buvo ne tik apie atliktus šio bunkerio tyrimus, tačiau ir mūsų valstybės istorinių aplinkybių nulemtą netipinį archeologinių metodų naudojimą šio sąlyginai modernaus laikotarpio kompleksiniams istoriniams – archeologiniams tyrimams, o tai sudaro sąlygas tapti pirmaujančiais moderniųjų konfliktų istorijos tyrimų temoje. Akcentuota, jog Kuršų kaime atlikti partizanų bunkerio archeologiniai tyrimai yra trejus su puse metų trukusio istorinių įvykių liudininkų, giminaičių, Žemaičių  muziejaus „Alka“, Telšių rajono savivaldybės administracijos ir archeologo dr. G. Petrausko bendradarbiavimo rezultatas. Tyrimų tikslas buvo mokslinis: nustatyti tikslią bunkerio vietą, atskleisti jo dydį, struktūrą ir konstrukcinius ypatumus, surinkti radinius bei archeologinius duomenis palyginti su liudininkų pasakojimais ir prisiminimais,

taip papildant turimą istorinį pasakojimą.

 

Surinkti radiniai svarbūs ir muziejiniu atžvilgiu. Iš vieno komplekso surinktas artefaktų rinkinys, dokumentai, bunkerio konstrukcijos duomenys ir nustatytas istorinis kontekstas atskleidžia visapusį konkretaus objekto vaizdą ir esmingai papildo įprastai eksponatais gana kuklaus istorinio laikotarpio pasakojimą.