Naujienos

„Žydiškieji Telšiai! Buvote mūsų tėviškė, kur susiformavo nepakartojami gyvenimo būdo modeliai, pavertę miestą Lietuvos pasididžiavimu ir dvasiniu centru. Gyventojai suteikė spalvų, padarė Telšius Toros ir švietimo miestu. Čia užaugo tauri karta, turėjusi savigarbos, puoselėjusi tautiškumą ir žmogiškumą. Ši graži šventovė buvo sugriauta! Tebūna šventos aukų sielos įpintos į gyvybės mazgą“ (Tuvija Baal-Šemas, Telšiai. Atminties knyga, 2022., p.337.)

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas lyg viesulas niokojo Lietuvą ir Žemaitiją, okupantai keitė vieni kitus: sovietai, naciai, vėl sovietai, o juos visus lydėjo kruvinas šleifas – žmonių suėmimai, šaudymai, kankinimai, trėmimai...

1941 m. birželio 26 d. į Žemaitijos sostinę įžengė vokiečiai. Jau 1941 m. birželio 28 – 30 d. baltaraiščių savisaugos dalinis, vykdydamas nacių įsakymą, miesto žydus išvarė iš namų, surikiavo į kolonas ir nuvarė už kelių kilometrų esantį Rainių dvarą: pradžioje tik vyrus, o po dviejų dienų – ir moteris su vaikais. Čia buvo laikina žydų sutelkimo stovykla. Liepos 14 – 15 d. (pagal kitus šaltinius liepos 20 – 21 d.) į stovyklą atvyko du gestapininkai su būriu baltaraiščių: Rainių miškelyje buvo sušaudyta apie 1200 – 1500 vyrų ne tik iš Telšių, bet ir Varnių, Luokės, Alsėdžių ir Rietavo bei kitų Telšių apskrities miestelių.

Moterys su vaikais buvo perkelti į Gerulių kaime esančią stovyklą ir apgyvendinti Gerulių dvaro daržinėse, kur iš lentų buvo sukalti dviaukščiai gultai. Kaliniai nuolat kentė badą, antisanitarines sąlygas, pažeminimus. Naktimis į stovyklą atvažiuodavo vokiečiai: jie prikeldavo moteris, liepdavo šokti, dainuoti, šaudydavo iš pistoletų į orą ir kitaip paniekinančiai elgėsi.

1941 m. rugpjūčio 30 d. į Gerulių stovyklą atvyko dvi mašinos ginkluotų vyrų. Jaunos moterys (iki 30 m.) ir merginos buvo rikiuojamos dešinėje pusėje, vyresnės moterys ir berniukai – kairėje pusėje, pastarieji buvo sušaudyti rugpjūčio 30 – 31 d.. Nužudyta apie 2000 moterų ir vaikų. Šaudė lietuvių savisaugos dalinių kareiviai ir policininkai. Keletui pavyko pasprukti. Atrinktos moterys ir merginos buvo išsiųstos į Telšiuose kuriamą getą.

Reizl Šochet prisimena: „Į tą getą atvyko tik 500 moterų ir nedaug vaikų. [...] Getą sudarė keletas gatvelių priešais Turgaus aikštę, leidžiantis žemyn link ežero. Priekiniai dviaukščiai namai, kurių pagrindiniai fasadai buvo atsukti į gatvę, getui nepriklausė. Teritoriją juosė aukšta tvorą. Vartai įrengti gatvelės gilumoje. Juos saugojo policijos pagalbininkai. Tai buvo šaunamaisiais ginklais ginkluoti civiliai žmonės. Ant rankovių jie dėvėjo baltus raiščius. Galima įsivaizduoti, kad tai buvo savanoriai, bendradarbiavę su vokiečių valdžia. Iš geto buvo galima išeiti tik po 16 valandos. Žydės, tarnavusios žydų milicijoje, saugojo vartus iš vidaus. Merginos savo pareigas vykdė labai sąžiningai. Geto vadovė buvo Estera Bloch, Zeligo Blocho duktė, tesiilsi ji ramybėje. Iš stovyklos [Geruliuose] į getą be jokių apribojimų buvo leista pasiimti patalynę ir daiktus. Taip pat išdalino butus. Geriausią gavo gydytojas. Aš eidavau pas savo buvusią tarnaitę Domicėlę [Pagojutę], jį duodavo vaikams sviesto. Kai gyveno mūsų namuose, jai nieko netrūkdavo. Dabar ji už gerą atsilygino geru. Padėjo maistu ne tik man, bet ir daugeliui kitų žydžių“.

Jai antrino ir Jocheved Varejes – Holer: „Tarp 14 ir 16 valandos mums buvo leista išeiti į miestą, turint ant drabužių prisiūtą geltoną lopą. Daugelis merginų turėjo pažįstamų miestiečių, kai kurie sutikdavo padėti. Vargais negalais pasiekėme mūsų buvusios auklės sūnų. Jis su žmona verkė kartu su mumis ir padėjo kuo tik įstengė. Suvaldžiau savo gėdą ir ateidavau pas juos su seserimi pavalgyti karšto maisto, jie mums taip pat įduodavo produktų kelioms dienoms“. (Min. veik., 389) Maistu padėjo Marcelė [pavardė nežinoma] ir kai kurie telšiškiai, aplinkiniai ūkininkai.

„Žmonės, kurie turėjo pinigų, išvažiuodavo dirbti į kaimus. Kiekvieną dieną jie sumokėdavo komendantūroje 3 rublius ir ramiai gyveno. Jiems nereikėjo rūpintis, kaip nusipirkti maisto ir malkų. Už pinigus iš valstiečių buvo galima gauti visko. Į darbus kviesdavo Estera Bloch. Ryte ji mus pakeldavo. Dirbome pas viršininką lietuvį. Buvo sunkių darbų ir lengvų. Į lengvus ji siuntė, ką norėjo. Tikėjo, kad liksime gyventi ir mūsų nelikviduos. Gete stovėjo dviaukštis mūrinis pastatas, priklausęs Fainų šeimai. Jame buvo keturi butai, išdėstyti koridorine sistema. Šiame name glaudėsi ligoninė. Mūsiškiai surinko ten prasčiausias lovas, kurios buvo užsilikusios vargingų gyventojų sandėliuose“. (Reizl Šochet, Min. veik., p.464-465).

„Gete buvo sinagoga, kurioje melsdavomės. Ten pasakėme pirmą kadišą [maldą] brangiems žuvusiems. Prieš sinagogos pultą stovėjo mergaitė ir kalbėjo šią maldą kartu su bendruomenę. Štai šio kadišo, kol gyvos būsime, neužmiršime. Nuo jo galėjo ir akmuo krūptelėti, o širdį veriantys šauksmai pasiekti dangų. Įsivaizduokite sinagogoje grupę moterų, drauge sakančių kadišą!“ (Seserys Rachelė Fulda ir Chana Žak [mergautinė pavardė Pelc], Min. veik., p. 477).

„Tuo tarpu atėjo Chanukos šventė. Net valgėme latkes (bulviniai blynai, tradiciškai gaminami per Chanuką) ir giedojome Chanukos giesmes. O ir šiaip tarp visų savo nelaimių kartais padainuodavome. Noriai dainavo ir Mirelė, patyrusi duobės košmarą. Vis dėlto jaunystė darė savo“.(Chana Rachelė Zinger – Taic, Min. veik., p. 418).

„Tačiau valdžia galvojo kitaip. Vos tik lauko darbai pasibaigė ir 500 žydžių darbininkių nebereikėjo, vokiečiai nusprendė getą likviduoti. Tą padaryti jie planavo gruodžio mėnesį, kai lauke šalta ir niekas negali pabėgti. O kas būtų tikri, jog niekas nepaspruks, sukūrė velnišką planą: išdalijo visiems maisto korteles duonai, cukrui ir kitiems produktams, tokias pačias, kokias gaudavo civiliai gyventojai lietuviai. Taip jie norėjo užliūliuoti geto žmones, kad niekas neįtartų, jog ruošiama paskutinių Telšių geto žydų likvidacija. Tai įvyko prieš šabą. Niekam dar nebuvo pavykę pagal korteles gauti maisto. Staiga atėjo įsakymas, kad 1941 m. gruodžio 22 d. ryte visi turi prisistatyti gete, gydytojai tikrins sveikatos būklę. Kas tuo patikėjo, punktualiai atvyko. Tie, kas perprato vokiečių provokaciją, suvokė, kad artėja katastrofa.“ (Reizl Šochet, Min. veik., p. 463-465).

1941 m. gruodžio 22d. apskrities viršininkas A. Ramanauskas pasirašė raštą, kuriuo gydytojui Dovydui Kaplanui buvo leista išsikelti iš geto ir apsigyventi Telšiuose, Turgaus a. Nr.18. „iki atskiro parėdymo“.

Nuo mirties išsigelbėjo apie 30 – 60 moterų ir merginų. Dalis jų pateko į Šiaulių getą, dalis pasislėpė pas žemaičių ūkininkus, kunigus, Telšių miestiečius. „Na ir tetai su dviem vaikais pavyko pabėgti,“ – prisimena Cvi Brik‘as (Min. veik., p.513.) bei Minai Bod – Girš ir jos draugei Inai, padedant broliui Zalmanui ir vienam žemaičiui valstiečiui, taip pat pavyko pasprukti iš geto ( Min. veik., p. 379).

Taip pat iš geto dar iki jo likvidavimo, padedant telšiškiui Feliksui Milevičiui, pavyko pasprukti gydytojams Mirjam ir Maušui Blatams. Juos pas save slėpė Juozapas Straupis, kiti šarneliškiai ir Žemaičių Kalvarijos vienuoliai marijonai. Ten pat, nelaukdamas „atskiro parėdimo“ netrukus prisiglaudė ir gyd. Dovydas Kaplanas. Į getą negrįžo ir kurį laiką Žemaičių muziejuje „Alka“ jos direktorius Pranas Genys slėpė Rūtą Gurvičiūtę-Ginsburgienę ir Henę Blochaitę.

Tarp kitų iš geto pavyko pabėgti ir Batševai Berkman – Švarc, jos sesutei Šošanai ir kitoms merginoms: „Vaikščiojome po getą ieškodamos galimybių pabėgti. Staiga pastebėjau vienoje vietoje iš po tvoros kyšantį didelį akmenį. Užlipau ant jo ir iškišau galvą į kitą pusę. Buvo visiškai tamsu, mūsų niekas nematė. Mėginau plikomis rankomis nulaužyti dygios spygliuotos vielos gabalą ir o, stebukle, – man pavyko! Iškart išlipau į gatvę ir laukiau sesers tą patį padarant. Nors ji dėl manęs apsidžiaugė, bet pati pasakė: „Eik kol kas viena, aš dar pasiliksiu, neturiu jėgų bėgti“ Tai išgirdusi norėjau, žinoma, tuoj pat grįžti pas ją į getą, tada Šošana sušuko: „Ne, ne, einu!“ Ji išlipo, o po jos – Jocheved Varejes ir dar kelios merginos“ (Min. veik., p. 426) Tačiau pabėgusių iš geto merginų ir moterų dar laukė sunkūs ir ilgi kaip šimtmečiai trys metai slapstymosi, rizikuojant neabejingų ir drąsių žemaičių ir savo gyvybėmis...

Pagal Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke įsakymą Telšių geto žydės (apie 400 moterų) buvo išvežtos į Rainius, netoli nuo tos vietos, kur nužudė vyrus, šaudytos gruodžio 23 – 24 d. Šaudė Kauno savisaugos bataliono, Telšių baudžiamojo būrio baltaraiščiai, vadovaujami Broniaus Juodikio. (apie 13 žmonių).

„Miesto žydai paskendo Holokausto audroje. Šlovingas žydiškųjų Telšių ritinys negrįžtamai suplėšytas, garbinga grandinė nutraukta. Mūsų Telšių nebėra...“. (Cvi Brikas, Min. veik., p. 331).

Telšių žydų sunaikinimas 1941-ųjų metų antroje pusėje buvo ne tik tūkstančių mūsų, telšiškių netektis – tai buvo brutalus bandymas visiškai ištrinti gilų, šimtmečius kurtą kultūrinį ir dvasinį Žemaitijos žydų paveldą. Pasaulinio garso ješivos tyla, ištuštėjusios Turgaus aikštės gatvelės ir Telšių, Rainių, Gerulių miško memorialai šiandien liudija apie nepataisomą miesto istorijos lūžį. Nors senųjų „žydiškųjų Telšių“ fizinio pasaulio nebeliko, atkurtos ješivos Klivlende ( JAV) ir Kirjat Jearime/Telz Stoune, Izraelyje, išlikusių liudininkų atsiminimai, užrašyti vardai ir išgelbėjimo istorijos neleidžia šiam puslapiui nugrimzti į užmarštį. Šis atminties saugojimas yra ne tik neatsiejama Telšių istorijos dalis ir skola praeičiai, bet ir gyvas įsipareigojimas ateičiai – priminimas, kad net didžiausios tamsos akivaizdoje žmogiškumas ir tiesa išlieka stipresni už mirtį ir užmarštį.

Janina Bucevičė

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė

 

Panaudota literatūra:

Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, Vilnius, 2021, p.457-463.

Telšiai. Atminties knyga, Telšiai, 2022.