Renginiai
- Titulinis
- Renginiai
ILGIŲ EDUKACIJA „Dūšia šviesos nemato, dūšia girdi garsą“ (Edmundas Malūkas)
„Dūšia šviesos nemato, dūšia girdi garsą“ (Edmundas Malūkas)
Spalio 30 d. 17.00 val. Žemaičių kaimo muziejus kviečia į edukaciją apie Ilgių ir Vėlinių tradicijas, protėvių pasaulėžiūrą bei dainų ir giesmių reikšmę žmogaus sielai.
Žmogaus gyvenime, kaip ir gamtoje, nuolat vyksta virsmai – pradžios ir pabaigos, išnykimo ir atgimimo kaita. Gimimas, vestuvės ir mirtis žymi ypatingus gyvenimo slenksčius, kuriuose susipina skirtingos, tačiau viena kitą papildančios patirtys. Šis cikliškumas atsispindi ir senosiose lietuvių tradicijose, kuriose ypatingą reikšmę turėjo gamtos ritmas bei metų laikų kaita. Rudenį, kai gamta pamažu atsisveikina su šviesa ir šiluma, o dienas keičia tamsa ir ramybė, mūsų protėviai minėdavo Ilges ir Vėlines. Tai buvo metas prisiminti išėjusius artimuosius, apmąstyti gyvenimo laikinumą ir pajusti nematomą ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Mūsų protėviai tikėjo, kad mirtis nėra būties pabaiga, kūnas laikinas, o siela amžina. Angelai ir velniai buvo laikomi gėrio ir blogio jėgomis, lydinčiomis žmogų gyvenime ir po mirties. Tikėjimas sielos amžinumu suteikia viltį, vidinę ramybę ir skatina žmogaus dvasinį tobulėjimą.
Ne tik legendose, bet ir mitologinėse sakmėse vienas iš būdų išgąsdinti velnius yra užgiedoti šventą giesmę ar užgroti jos melodiją. Dainavimas arba giedojimas buvo suvokiamas kaip šventas veiksmas. Galimai tai ir buvo esminė priežastis, kodėl mūsų protėviai labai daug dainavo. Tikėjimas, kad dainuodamas žmogus atsikrato blogio, nuskaidrina ir augina savo sielą buvo labai stiprus ir paveikus.
Lietuvių liaudies dainos atspindi protėvių pasaulėžiūrą, kasdienybę, jausmus ir požiūrį į gyvenimą bei mirtį. Ypatingą vietą jose užima netekties ir gedulo dainos, kurios Ilgių ir Vėlinių laikotarpiu buvo giedamos pagerbiant mirusiuosius ir išlydint juos į anapilį.
Senosios Ilgių giesmės, kaip ir artimo mirtis arba kažko svarbaus mūsų gyvenime netektis, sugrąžina mus į šią akimirką ir leidžia pajusti laikinumą ir būties trapumą. Ne tik išverkus, bet ir išdainavus savo ilgesį ir skausmą kartu su kitais, širdyje palengvėja, jausmuose ir sieloje randasi daugiau šviesos.
Sakoma, jei giedi, tai trigubai meldiesi ir tavo balsas tiesiai į dangų eina, o nuo to ir tavo dūšiai, ir kitų – tik geriau. Juk dūšia šviesos nemato, ji girdi garsą…
Kanklės – Žemaitijos kraštui būdingiausias ir labiausiai paplitęs Lietuvių muzikos instrumentas. Šiuo metu Žemaičių muziejuje „Alka” ekspozicijoje rodomos žymiausios Žemaitijos kanklininko, Telšių rajone gyvenusio, muzikanto Petro Zorio kanklės. P. Zorys kankliavo daugiau nei 200 metų senumo iš savo protėvių paveldėtomis kanklėmis.
Kviečiame kartu su Kelmės KC folkloro ansambliu „Taduja“, per kanklių melodijos garsus, pajusti Ilgių dainas, kartu išdainuoti jausmus ir sieloje rasti daugiau šviesos.
Trukmė: 2 val.
Kaina: 6 Eur
Vietų skaičius ribotas (30 vietų).
Registracija: el. p. kaimas@muziejusalka.lt, tel. +370 601 92417.
Laikas 17.00
Adresas Malūno g. 5, Telšiai
