Pristatomi eksponatai

Metai:
Medalis. Vilniaus Katedros grąžinimas Lietuvos katalikams 1988-10-22
Medalis. Vilniaus Katedros grąžinimas Lietuvos katalikams 1988-10-22

Autorius nežinomas. Gamintojas Vilniaus „Dailė“. 1988 m. Tonuotas aliuminis. Ø 13,5 cm. ŽVM GEK 1900

Medalis (lot. medallium – metalas) – smulkiosios skulptūros kūrinys, apdovanojimo arba atminimo ženklas, sukurtas įvykiui, progai paminėti ar asmenybei pagerbti.
Pristatomas medalis vienpusis ir skirtas prisiminti 1988 m. spalio 22 d. per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą paskelbtą žinią apie Katedros grąžinimą tikintiesiems. Katedros atgavimas kartu su valstybingumo simboliais – trispalvės vėliavos, himno ir lietuvių kalbos paskelbimu valstybine kalba buvo pirmieji svarūs žingsniai į išsivadavimą, šalies nepriklausomybę. Sovietinė valdžia 1949 m. Katedrą uždarė ir perdavė Dailės muziejui, vėliau joje įrengta Paveikslų galerija. Pasklidus žiniai apie Katedros grąžinimą anksti ryte Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos Katedros durų. 1989 m. vasario 5 d. Vilniaus arkikatedra iškilmingai atšventinta. Arkivyskupas J. Steponavičius atgailos ir atsiprašymo ženklan prieš Didįjį altorių atsigulė kryžiumi, vėliau naujai pašventino altorių, arkikatedros sienas.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Medalis. Popiežius Pijus XII Medalis. Popiežius Pijus XII
Medalis. Popiežius Pijus XII

Autorius nežinomas. XX a. II p. Vatikano suvenyras. Bronza(?), štampavimas, sidabravimas. Ø 3,5 cm. ŽVM GEK 1858/1

Laukdami į Lietuvą atvykstant popiežiaus Pranciškaus, pristatome suvenyrinį medalį. Averse popiežiaus Pijaus XII atvaizdas su užrašu, reverse popiežiaus atvaizdas su regalijomis ir kardinolų svita. Medalis su ąsele pakabinimui; įmontuotas į raudonos spalvos kartono plokštelę kartu su kitais medaliais.
260-asis katalikų popiežius Pijus XII – tikrasis vardas Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli (1876-03-02 – †1958-10-09) – išrinktas 1939 m. kovo 2 d. Pirmąja enciklika Sumni pontificatus pasmerkė valstybės sudievinimą, moralės ir religingumo praradimą, kvietė taikiai spręsti konfliktus.
1940 m. nepripažino Lietuvos aneksijos ir leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto, o 1948 m. patvirtino Lietuvių šv. Kazimiero kolegiją Romoje.
Antrojo pasaulinio karo metais griežtai laikėsi neutraliteto, pasisakė prieš holokaustą, tačiau vengė atviros konfrontacijos su nacių Vokietija, diplomatinėmis priemonėmis nutraukė žydų trėmimą į koncentracijos stovyklas Slovakijoje, nurodė teikti žydams pagalbą vienuolynuose ir Bažnyčiai priklausančiose įstaigose. Po Antrojo pasaulinio karo rėmė nusiginklavimo politiką, pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais. Išleido apie 40 enciklikų, iš kurių svarbiausioji – apaštališkoji konstitucija Munificentissimus Deus apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą dangun, 1942 m. simboliškai paskyrė pasaulį Marijos širdžiai. Sutrumpino pasninko laiką prieš Šv. Komunijos priėmimą. 1950 m. paskelbė archeologinių tyrimų Šv. Petro bazilikoje rezultatus, kuriais patvirtinta, jog po bazilikos altoriumi rastas Šv. Petro kapas.
2007 m. gegužės 8 d. Šventųjų kanonizacijos kongregacija pradėjo Pijaus XII beatifikacijos procesą.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Prašymas užregistruoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Telšių rėmimo (iniciatyvinę) grupę
Prašymas užregistruoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Telšių rėmimo (iniciatyvinę) grupę

1988 09 08 d. Popierius, rankraštis, 1 l., lietuvių k., 29,7x20,9. ŽAM GEK 43747

2018 m. sukanka 30 metų, kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, įsteigtos Sąjūdžio rėmimo grupės miestuose ir rajonuose, įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo patvirtintas Sąjūdžio Seimas ir išrinkta Sąjūdžio Seimo taryba. LPS Telšių iniciatyvinė grupė susibūrė 1988 m. rugsėjo 8 d. atvirame, tačiau viešai neafišuotame visuomenės atstovų susirinkime tuometėje Telšių miesto 4-ojoje vid. mokykloje. Sambūrio daugumą sudarė mokytojai, žurnalistai, inžinieriai. Pirmasis šios grupės mitingas, kuriame dalyvavo keliolika tūkstančių gyventojų, surengtas 1988 m. spalio 16 d. prie Telšių Žemaitės gimnazijos. Čia pirmą kartą viešai prabilta apie daugelį iki tų dienų draustų minėti ir aptarinėti temų bei problemų. Įvardintos tikrosios 1941 m. birželio 24 d. sovietinės armijos įvykdytų žudynių Rainių miškelyje aplinkybės ir jų kaltininkai.
Pristatome 1988 m. rugsėjo 8 d. prašymą užregistruoti LPS Telšių rėmimo (iniciatyvinę) grupę, skirtą Telšių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui. Prašymą iniciatyvinės grupės vardu pasirašė: Vilhelmas Petraitis, Algimantas Lauraitis, Kęstutis Trečiokas, Vitalijus Dacys ir Alvydas Ivoncius.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

Skulptūra. Šv. Rokas
Skulptūra. Šv. Rokas

Autorius nežinomas, 20 a. I p. Medis, polichromija, h 31,6 cm. ŽVM GEK 1558

Šv. Rokas rudais plaukais ir barzda, apsirengęs juodu apsiaustu, pritvirtintas prie medinio pagrindo, manoma vėliau, kito žmogaus. Trūksta dešinės kojos, kairės rankos ir skrybėlės, polichromija dalinai sunykusi, pažeista skaptukų, nuskilusi dalis prikalta keturiomis vinimis Pateikėjo teigimu skulptūra rasta Janinos Mockevičienės namo palėpėje, gyvenusios Varniuose, Vytauto g. 15.
Šv. Rokas – prancūzų kilmės šventasis, gyveno XIII–XIV a., daug keliavo po Europą gydydamas ir slaugydamas sergančius maru. Bekeliaudamas šventasis pats užsikrėtė maru, bet pasveiko. Grįžo į gimtą miestelį, bet suvargusio, išsekusio ir silpno niekas nepažino, įtarė šnipinėjimu, suėmė ir uždarė į kalėjimą. Ten jis ir mirė.
Lietuvių senojoje skulptūroje šv. Rokas dažnai vaizduojamas kaip sergantysis maru ar rodantis koją su juoda dėme virš kelio (maro požymis). Šventojo atributai – lazda ir kelionmaišis. Šventasis taip pat vaizduojamas su legendiniu Gotardo šunimi, laikančiu duonos kepalą nasruose ir angelu sargu.
Šv. Roko šventė rugpjūčio 16 d. Varnių šv. Aleksandro bažnyčioje yra tituliniai atlaidai.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotoatvirukas. A. A. mūsų tautos didvyrių Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentas
Fotoatvirukas. A. A. mūsų tautos didvyrių Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentas

Kopija. XX a. 10 deš. Reverse yra spaudas/užrašas ranka „Telšių taikomosios / dailės technikumo / Lietuvos / kultūros fondo / rėmimo grupė“. Originalas išleistas XX a. 4 deš.,  fotografas J. Skrinskas, Kaunas. ŽAM P 7717A

2018 m. sukanka 85 metai transatlantiniam lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Lituanica“ pakilę iš Niujorko, S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlantą ir liepos 17 dieną žuvo Pščelniko miške, tuometinės Vokietijos Soldino (dabar – Myslibužas, Lenkija) apylinkėse.
Pasaulinės aviacijos istorijoje šis skrydis minimas kaip vienas iš tiksliausių. Lakūnai iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. nuskrido 6411 km. Pasiektas antras rezultatas pasaulyje pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką.
Prieš įspūdingą pagal turimas technines galimybes ir pasiektus rezultatus skrydį lakūnai paskelbė atsišaukimą, kuriame teigė, jog savo neįprastu žygiu siekia garsinti Lietuvos vardą pasaulyje, o jų vardai tapo modernios Lietuvos tapatybės dalimi.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal