Pristatomi eksponatai

Metai:
Kunigo Alfonso Siro primicijų paveikslėlis Kunigo Alfonso Siro primicijų paveikslėlis
Kunigo Alfonso Siro primicijų paveikslėlis

Nežinomas autorius. 1942 m. Vokietija. Popierius, spalvotoji spauda, 10,3x5,5 cm. ŽVM GEK 3095

Paveikslėlis skirtas kunigo Alfonso Siro pirmoms Šv. Mišioms, laikytoms 1942 05 17 d. Telšių Katedroje prisiminti. Reverse – tekstas lietuvių kalba.
Telšių vyskupijos kunigas Sirus Alfonsas (1918–†1976) mokėsi Telšių ir Kauno kunigų seminarijose ir LU Teologijos-filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1942 m. ir gegužės 17 d. Telšių Katedroje atlaikė pirmąsias šv. Mišias. Vikaravo Mosėdyje, Mažeikiuose, Gadūnave, Gargžduose, Šatėse, klebonas ir dekanas – Rietave, Žemaičių Kalvarijoje, nuo 1967 – Tauragės klebonas ir dekanas. Palaidotas Tauragės bažnyčios šventoriuje.
Kunigas Alfonsas yra papasakojęs, kad kunigystė – paveldėtas Sirų giminės pašaukimas. Esą visais laikais jų giminėje yra buvę kunigų. Jis prisiminė nutikimą, išgyventą jo dėdės sunkiais Lietuvos atsikūrimo metais. „Veliuona. Sausio 11 iš Žemaičių į Dvasinę seminariją važiavo 4 seminarijos auklėtiniai (klierikai). Kelyje iš Veliuonos į Skirsnemunę 5 varste nuo Veliuonos juos užpuolė 12 ginkluotų vokiečių kareivių. Dar iš tolo pradėję šaudyti sužeidė vieną auklėtinį, Syrų Antaną. Kulka sutrupino vienos rankos kaulą, o antra išplėšė mėsos šmotą. Ties krūtine peršovė rūbus. Prijoję arčiau ir pamatę, kas važiuoja, pasisakė gaudę savo pavogtus arklius, atsiprašė už nemandagumą ir nujojo savais keliais. Sužeistąjį pusėtinai apžiūrėtą atvežė į Kauną ir patalpino ligoninėje. Gresia kraujo užnuodijimas. (Visuomenės ir politikos dienraštis „Lietuva“. Trečiadienis, 1919 m. sausio 15 d.). Klierikas buvęs sėkmingai išgydytas, o vėliau ir įšventintas į kunigus.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Iškilmingo posėdžio aktas Iškilmingo posėdžio aktas
Iškilmingo posėdžio aktas

1932 08 02 d. Popierius, kartonas, medis, stiklas, tušas, akvarelė, 1 l., lietuvių k., 66,2x50,5 cm (dydis su rėmais – 75x59,5 cm). ŽAM GEK 4544, R 2030.

Žemaičių muziejuje „Alka“ rankraščių rinkinyje saugomas iškilmingo posėdžio aktas, žemaičių visuomenės surašytas 1932 m. rugpjūčio 2 d. minint pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose 25 metų sukaktuves. 1907 m. rugpjūčio 2 d., per Parcinkulės atlaidus, telšiškiai buvo sukviesti pasižiūrėti dviejų, gimtąja kalba pastatytų komedijų: Mykolo Palionio iš lenkų kalbos išverstos „Žilė galvon – velnias uodegon” ir Dviejų Moterų (Julijos Žymantienės-Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) kūrinio „Velnias spąstuose“.
Aktas rašytas tušu, naudojant plunksną, papuoštas akvarele pieštais įvairiaspalviais dekoratyviniais ornamentais. Įrėmintas mediniuose, aukso atspalvio rėmuose, po stiklu. Rėmų vidinis pakraštys dekoruotas geometriniu ornamentu.
Po akto preambule esančiu tekstu skelbiama: „1907 metų rugpjūčio mėnesio 2 dieną iš vergovės pančiais surakintos lietuvio-žemaičio krūtinės suskambo Telšių scenoj pirmą kartą lietuviškas meno žodis, kuris jau dvidešimt penkerius metus į laisvę žengiančios tautos širdyje žiebia Tėvynės meilės ugnį, žadina vienybę, laisvės kovotojų rankoj aštrina kalaviją... Menas lydi mūsų dienas ir puošia kelią į šviesią ateitį.“
Akto pasirašymas vyko „Kanklių“ draugijos suorganizuoto pirmojo lietuviško žodžio Telšių scenoje 25 metų jubiliejaus minėjimo metu miesto visuomenės klubo salėje. Po akto tekstu pasirašė Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskis, Telšių miesto burmistras Paulius Gudzinskas, „Kanklių“ draugijos garbės pirmininkas Feliksas Milevičius, Telšių šaulių rinktinės vadas kapitonas Vincas Rauba, gydytojas Noachas Minuchinas bei kiti minėjimo dalyviai. Gausiai susirinkusiai visuomenei pranešimą skaitė Girdvainytė. Vienas iš vakare pasisakiusių, gydytojas Jonas Mikulskis akcentavo, kad prieš 25 metus nuskambėjusių spektaklių artistai „(...) vaidino karšta širdimi ir dideliausiu pasiryžimu“, (...) buvo kovotojai, nes ne tik ugnis ir geležis skina tautai ateitį“. Minėjimo pabaigoje suvaidinta Aleksandro Fredro 3-jų dalių komedija „Damos ir husarai“, kurią režisavo St. Poškus.
Akto rėmų nugarinėje pusėje, ant kartono yra įrašas: „Įkūrim(o) proga / Rėmelius aukoja „Alkos“ Muziejui / Milevičius / Telšiai / 1938. II. 16.“.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

Manipulas
Manipulas

Nežinomas autorius. XIX a. vid.? Brokatas, drobė, siuvimas rankomis.
Ilgis – 65 cm, plotis – 6–16 cm. ŽVM P 3705.

Pristatomas eksponatas nežinomo autoriaus, siūtas iš brokato, drobiniu pamušalu. Puoštas sidabro spalvos metalinių siūlų 2,5 cm galionais. Nuolatiniam saugojimui gautas iš Judrėnų (Klaipėdos r.) šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčios.
Manipulas (lot. manipulus) – katalikų dvasininkų liturginių rūbų elementas: audinio juosta su platesniais, dažniausiai drauge susiūtais galais. Kunigas jį užsimaudavo ant kairės rankos riešo, prieš aukodamas Mišias. Manipulo viršutinė pusė dažniausiai buvo siuvama iš tokio pat audinio, kaip arnotas, puošiamas galionais, nėriniais, siuvinėtas. Dėvėtas nuo VII a. iki Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) liturginės reformos. Manipulo prototipas – senovės romėnų skarelė, kuria buvo duodamas ženklas pradėti žaidynes („Dailės žodynas“, Vilnius, 1999). Kun. K. Čibiras vadovėlyje „Liturgika“ (1944 m.) manipulo atsiradimą apibūdina kiek kitaip: „atsirado iš rankšluoščio prakaitui ir ašaroms šluostytis, kurį seniau kunigai nešiojo persimetę per ranką... Manipulas ženklina skausmą ir atgailą (ašaros), gerus darbus ir kunigavimo vargus (prakaitas)“.

Parengė Alma Būdvytienė
© Žemaičių muziejus „Alka“

Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m. Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m.
Fotokopijos. Apžiūrimi Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai 1932 m.

Originalų autorius Z. Skaistas, fotokopijų – A. Beresnevičius, 1995 m. Fotopopierius, 9,6x14,8 cm. ŽAM P 7373/1,2

Apuolės piliakalnis su gyvenviete (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR954) – piliakalnis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Apuolės kaime.
Apuolė yra pirmoji Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Piliakalnyje stovėjusią pilį 853–854 m. puolė danų ir švedų vikingai. Vėliau Apuolė minima 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia – XIII a.
Euardui Volteriui (1856–1941) Baltijos šalių archeologų konferencijos Rygoje metu 1930 m. kilo bendrų kasinėjimų idėja. Jam pasisekė įtikinti švedų archeologą, Stokholmo istorijos muziejaus direktorių Birgerį Nermaną (1888–1971) surasti lėšų ir 1931 m. pasiųsti švedų archeologų grupę į Apuolę. Kasinėjimai buvo finansuojami ponios Calla Curman – Švedijos Nacionalinės senienų tarybos generalinio direktoriaus Sigurd Curman motinos. Švedai kasinėjo šalia piliakalnio esantį kapinyną, bet kelias perkasas iškasė ir piliakalnio aikštėje. Bendrai lietuvių-švedų ekspedicijai vadovavo archeologas, generolas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Vladas Nagevičius (1881–1954).
Laikraštyje „Mūsų rytojus“ 1932 m. rašyta, kad liepos paskutinėmis dienomis iš Palangos į Apuolę pasižiūrėti kasinėjimo darbų buvo atvykęs prezidentas Antanas Smetona su šeima. Šioje ekskursijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras p. Zaunius su ponia, kunigaikštytė Radvilaitė, profesorius Tamošaitis ir kt. Paaiškinimų apie kasinėjimo darbus aukštiems svečiams suteikė Skuodo klebonas kanauninkas Pr. Žadeikis.
Apuolės tyrinėjimų medžiaga turėjo būti sutvarkyta Stokholme, radiniai konservuoti, parengta tyrimų publikacija, o radiniai grąžinti į Lietuvą, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejų. Tačiau publikacijos rengimas užtruko. 1940 m. prasidėjus Sovietų okupacijai, ryšiai tarp Lietuvos ir Švedijos archeologų 50 metų nutrūko. Radiniai į Lietuvą sugrąžinti 2009 m.

Parengė Raimondas Petrikas
© Žemaičių muziejus „Alka“

 atgal