Istorija

Žemaičių muziejus „Alka" oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 d.

Tačiau idėja Telšiuose turėti muziejų brandinta jau ištisą dešimtmetį iki tol. 1923 m. gruodžio 29 dienos Telšių švietimo srities darbuotojų rašte Lietuvos Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui argumentuojama „(...) Radome reikalingu kuo greičiausiai įkurti Telšių muziejų, nes pradžios mokyklos mokytojai ir šiaip žmonės turi daug gerų, muziejui tinkamų daiktų, kurie priešingame atsilikime gali žūti ir tuomet pačių kraštas turės daug nuostolių...". Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų. 1930 m. seminarija iškelta (kartu su muziejėliu) į Plungę. Muziejaus entuziastai nenuleido rankų – 1931 m. sausio 24 d. Telšiuose įvyko susirinkimas, kurio metu buvo įkurta Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka", pirmininku išrinktas vienas aktyviausių muziejaus steigimo iniciatorių Pranas Genys. Pagrindinis draugijos tikslas – muziejaus įkūrimas. Draugijos valdybos narių Eugenijaus Šalkausko, Kazio Sideravičiaus, Prano Genio, Mykolo Barkaus, Roberto Pukinsko bei kitų entuziastų pastangų dėka 1932 m. vasario 16 d. muziejus atvėrė duris trijuose išnuomotuose Birutės g. 31 namo kambariuose.

Pirmasis muziejaus direktorius Pranas Genys 1942 metais, prisimindamas muziejaus veiklos pradžią, rašė: „(...) eksponatus buvau išdėstęs trijuose kambariuose, o tų eksponatų buvo vos keletas dievukų, keletas pinigėlių, keletas paveikslų, keletas archeologijos trupinių ir kt. Tačiau muziejus jau tada padarė visuomenei gerą įspūdį, ji tą naują įstaigą pavadino garbingu muziejaus vardu ir tuo, žinoma, muziejaus darbuotojus paskatino dirbti". Muziejus perėmė ir Mokytojų seminarijos kraštotyros kampelio eksponatus.

1932 m. spalio mėnesį muziejus perkeltas į geresnes patalpas – į Didžiąją (dabar Respublikos) gatvę, kur Prano Girdvainio mūriniame name nuomoti 4 kambariai. 1933 m. spalio 12 d. Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka" narių visuotiniame metiniame susirinkime konstatuota, kad muziejų jau aplankė virš 5000 lankytojų. 1935 metais Telšiuose saugomos vertybės jau traukė mokslininkų, liaudies meno tyrinėtojų dėmesį. Dalis Žemaičių muziejuje saugomų eksponatų tais metais buvo eksponuojama Paryžiuje vykusioje meno parodoje.

Pradėta ruoštis muziejaus pastato statybai Telšiuose. Lėšų tokiems darbams neturėta, todėl 1933 metais visoje Žemaitijoje pradėta rinkliava. Pinigus, statybines medžiagas muziejui aukojo ne tik apskričių, valsčių savivaldybės, bet ir atskiri asmenys, gyvenantys ne tik Žemaitijoje, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Statybos darbus lėšomis parėmė ir Lietuvos švietimo ministerija, Vyriausybė.

1936 m. spalio 4 d. vakariniame Masčio ežero krante, ant Žaliojo kalno iškilmingai pašventintas kertinis muziejaus rūmų akmuo. Muziejus statytas pagal Telšių apskrities inžinieriaus Stepono Stulginskio sukurtą projektą.

1937 m. gruodžio 1 d. muziejus įsikėlė į kelis savo rūmų kambarius. Statybos ir apdailos darbai kitose pastato dalyse vyko toliau rūmai buvo statomi iki pat 1941-ųjų metų. Dalies S. Stulginskio sukurto Žemaičių muziejaus projekto nesuspėta įgyvendinti, tačiau iki karo padaryta buvo daugiau, negu kur nors kitur – tuo laikotarpiu tai buvo vienintelis naujas muziejaus pastatas, iškilęs Lietuvos provincijoje.

Dar prieškario metais Žemaičių muziejus „Alka" tapo žinomu kultūros centru ne tik Žemaičiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Tokiu centru jis išliko ir karo metais.

1938 m. muziejuje surengta pirmoji žemaičių dailininkų kūrybos paroda. Kita tokia paroda buvo atidaryta 1943-ųjų metų lapkričio 7 d.

1938 m. rugsėjo pradžioje muziejaus teritorijoje surengta Žemaitijos žemės ūkio ir pramonės paroda.

1938 – 1940 m. šiame muziejuje rengiamos ekspozicijos, pasakojančios apie Mažosios Lietuvos istoriją, meną.

1940 m. gegužės 6 d. muziejuje vyko pirmoji Lietuvos filatelijos paroda.

1944 m. gegužės 7 d. muziejuje atidaryta grafikos darbų paroda.

Statant muziejaus rūmus, kaupiant eksponatus, be jau minėtų muziejaus valdybos narių, itin daug nuveikė telšiškiai J. Mikulskis, P. Gaidamavičius, žemaitis etnografas ir kraštotyrininkas Ignas Končius, kuris 1935 metais vadovavo muziejaus darbuotojų ekspedicijai, kuri vyko Drobukščių kaime.

Labiausiai muziejaus fondai pasipildė 1940 m. vasarą, kai naujoji Lietuvos valdžia priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Tada itin daug vertybių į muziejų atvežta iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų, ir šie daiktai iki pat šiol sudaro muziejaus aukso fondą. Daugiausia tai dokumentai, paveikslai, skulptūros, baldai, knygos. Tačiau ne visos išliekamąją vertę turinčios vertybės, tuo metu buvusios minėtuose dvaruose, pateko į muziejus. Dalis gana brangių daiktų buvo paprasčiausiai išgrobstyta arba sunaikinta vietinių gyventojų ir tuose dvaruose įsikūrusių kariškių.

Vokiečiams užėmus Žemaitiją, muziejus veikė toliau, nors jame tuo metu ir nebuvo eksponuojami patys vertingiausi daiktai. Muziejaus vadovo P. Genio rūpesčiu didžiausios vertybės karo metais buvo išslapstytos pas kaimuose gyvenusius pažįstamus, patikimus valstiečius, pačiame muziejuje įrengtoje slėptuvėje. Po karo visa tai buvo sugrąžinta. Tik nedidelė dalis eksponatų dėl netinkamų jų laikymo sąlygų nukentėjo arba visai sunyko.

1945 metais vietoje iš darbo pašalinto sovietinei valdžiai nepriimtino Prano Genio muziejui pradėjo vadovauti Butkų Juzė.

1948 – 1988 metais Žemaičių muziejus „Alka" oficialiai buvo vadinamas Telšių kraštotyros muziejumi.

1967 m. prie muziejaus buvo pradėti kurti filialai. Pirmasis 1967 m. atidarytas Žemaitės gimtinėje Bukantėje. Tais pačiais metais 15 ha žemės plotas Telšių miesto pakraštyje išskirtas muziejaus buities skyriui (Žemaitijos liaudies buities muziejui po atviru dangumi). 1982 m. atidaryta Žemaitijos kaimo ekspozicija. Kurį laiką muziejaus „Alka" žinioje buvo ir Mažeikių kraštotyros muziejus, Šatrijos Raganos ir Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai, liaudies meno ekspozicija Plungės varpinėje, Džiuginėnuose įkurta Žemaitės memorialinė ekspozicija ir keletas kitų muziejų. Muziejaus struktūra apėmė didelę dalį Žemaitijos teritorijos.

1988 metais Lietuvoje atlikta muziejų decentralizacija. Po to daugelis filialų tapo savarankiškais muziejais.

1988 metų spalio 30 dieną muziejus susigrąžino senąjį Žemaičių muziejaus „Alka" vardą.

1994 metais, kadangi trūko patalpų eksponatų laikymui ir ekspozicijoms, pradėta šio muziejaus priestato statyba (priestato architektas – Algirdas Žebrauskas). Po kelių metų (1998 m.) pradėta ir senojo pastato rekonstrukcija, kuri užbaigta 2002 metais, o 2012 m. užbaigti rekonstruoti Žemaitijos kaimo ekspozicijos pastatai.