Senosios knygos fondo turtai

Gegužės 7-oji – Lietuviškos spaudos atgavimo kalbos ir knygos diena.

Parodoje, skirtoje Lietuviškos spaudos atgavimo kalbos ir knygos dienai, pristatome dalį Žemaičių muziejaus „Alka“ senųjų spaudinių fonde išlikusių žemaitiškų knygų.

Žemaičių tarmei susiformuoti ir jai įsitvirtinti padėjo XVIII–XIX a. žemaičių inteligentai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kiti. Labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių tarmės pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).

Nedidelio formato ir apimties knygelės, taupant ir apsaugant nuo sunykimo buvo po kelias įrišamos į vienus odinius viršelius (konvoliutus). Eksponatai į muziejų pateko etnografinių ekspedicijų metu 1958–1990 metais iš Telšių, Alsėdžių, Plungės. Daug senųjų spaudinių fondo leidinių 1970–1990 m. surinko ir perdavė Žemaičių muziejui „Alka“ kraštotyrininkas Konstantinas Bružas iš Žemaičių Kalvarijos. 

Iš pirmo žvilgsnio virtualioje parodoje eksponuojamų leidinių kalba atrodo esanti netaisyklinga, daug svetimybių, bažnytinių frazeologizmų, naudotasi lenkiška abėcėle. Vis dėlto turime neužmiršti, kad daugiau kaip prieš du šimtus metų mūsų proseneliams šios knygelės buvo vienintelis rašto, krikščionybės tiesų ir istorijos mokslo šaltinis, atspausdintas jų pažįstama šnekamąja kalba.

Visą parodą galite apžiūrėti čia.

Parengė muziejininkė-rinkinio saugotoja Regina Bartkienė