Nesusitikę, bet sieloj artimi: Vytautas Mačernis ir Konstantinas Bružas

„Alka – tu kaip amžinybės lentyna, vieta nemirtingumui…“. Tokius žodžius muziejui skyrė Žemaičių Kalvarijoje gyvenęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, viename iš darbuotojams rašytų laiškų.

Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui: nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, nuo leidinių su atspausdintais eilėraščiais ir amžininkų prisiminimais iki renginių bei paminėjimų bukletų ir nuotraukų, dailininkų kūrinių.

Todėl trumpai – apie abu Šarnelės ir Žemaičių Kalvarijos vardą garsinančius žemaičius.

Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941 m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943 m. Vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačernis grįžo į tėviškę. Dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos žurnaluose „Ateities Spinduliai“ ir „Ateitis“, „Šešios žaros“ paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Mokydamasis universitete, aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse. II-ojo pasaulinio karo metais buvo žemaičių rašytojų sambūrio narys. Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V. Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties. 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje, važiuojant vežimu, į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, atimdama jauno ir talentingo vaikino gyvybę. Vytautas Mačernis palaidotas Šarnelėje – tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs ir aprašęs savo poezijoje.

Konstantinas Bružas (1912 – 2005) taip pat gimė Šarnelėje, mokėsi Gegrėnų, Sedos ir Telšių mokyklose, aštuonerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir prasidėjus represijoms, 1941 m. birželio 14-ąją buvo ištremtas į Norilsko lagerius. Namo grįžo po penkiolikos metų, 1956-aisiais. Grįžęs savo gyvenimą skyrė gimtosios žemės tyrinėjimams. Per kelis dešimtmečius K. Bružas sukaupė gausų rašytinį, dokumentinį ir ikonografinį archyvą, kuriame kruopščiai aprašytos Žemaičių Kalvarijos ir Šarnelės apylinkės: kaimai, upeliai, miškai, ežerėliai, žmonės bei jų tradicijos. Didelę įtaką jam darė bendravimas su Telšių muziejaus darbuotoju archeologu Vitu Valatka, kuris padėjo sudaryti kraštotyrinius aprašus, konsultavo. Iš sukauptos medžiagos savo namuose, vadinamoje Žaliojoje trobelėje, K. Bružas įrengė ekspoziciją. 1977 m. mirus V. Valatkai, bendravimą ir metodinę pagalbą, renkant ir tvarkant medžiagą pratęsė jo žmona muziejaus archeologė Laimutė Valatkienė. Bendravimas su muziejininkais lėmė, kad Žemaičių muziejų „Alka“ kraštotyrininkas vadino savo antraisiais namais, jiems padovanojo savo tyrinėjimų kolekciją – daugiau kaip 60 bylų aprašymų, tyrinėjimų.

Ypač daug K. Bružas nuveikė, rinkdamas medžiagą ir siekdamas įamžinti poeto Vytauto Mačernio atminimą. Apie poetą ir jo draugą rašytoją, redaktorių, visuomenės veikėją Paulių Jurkų (1916 – 2004) surinkta 16 aplankų periodikos iškarpų, leidinių, kūrybos, fotografijų. Skaitant V. Mačernio „Vizijas“, gilinantis į poeto gyvenimą, K. Bružui atėjo mintis Šarnelėje įprasminti V. Mačernio atminimą, akmens plokštėse iškalant „Vizijų“ posmelius. „Akmeninių vizijų“ idėją įgyvendino meistras iš Sedos Vladas Raštikis. Septyniose Šarnelės kaimo vietose 1994 – 1995 metais žemėje įspaustos akmens plokštės su įrašais. 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje įkurto, V. Mačerniui skirto muziejaus ekspozicija taip pat buvo kurta iš K. Bružo surinktos medžiagos. Aplankuose surinktos fotografijos, spauda, renginių bukletai iš 1971 – 2001 m. vykusių įvairių renginių, skirtų V. Mačernio atminčiai.

Virtualioje parodoje pristatomi V. Mačernio gyvenimo, mokslo, kūrybos, bendravimo su draugais fragmentai, poeto minėjimų akimirkos iš Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomo K. Bružo archyvo, fotografijos ir rankraščių rinkinių.