Užgavėnių ličynos iš Žemaitijos

Užgavėnės – žiemos palydų šventė, šurmuliuojanti 46-ą dieną iki Velykų. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Už persirengėlių krečiamas išdaigas niekas nepykdavo, vaišindavo juos mėsa, blynais, specialiai padarytu alumi.
Užgavėnės turėjo maginę, apeiginę reikšmę. Buvo sakoma, kad kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Tad ir jaunimas, ir seni sėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į laukus, lankydavo kitus kaimus. Kad derlius būtų didesnis, būtinai reikėdavo kuo dažniau išgriūti iš rogių ir pasivolioti sniege. Važiuojančiuosius žmonės stengdavosi aplieti vandeniu ir negauti nuo vadeliotojo botagu.

Dar XX a. pradžioje Užgavėnes Lietuvoje švęsdavo tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Vėliau – tik antradienį. Užgavėnių karnavalo dalyviai būdavo tik vyrai. Persirengėliai dėdavosi kuo baisesnes kaukes, kurias paslapčiom susitarę specialiai gamindavosi iš tošies, popieriaus, avikailio. Daugelis kaukių būdavo skobiamos iš medžio. Kas nemokėdavo pasigaminti pats, prašydavo meistrų. Savo personažams pritaikydavo aprangą: išverstus kailinius, apdriskusias, sulopytas sermėgas, juosdavosi sutrūkusiais virvagaliais, gamindavosi kalavijus, kirvius, sparnus, uodegas. Persirengdavo „giltinėmis", „velniais", „raganomis". Grupėje būdavo po vieną „ožį", „gervę", „arklį" ar „mešką".

Šioje virtualioje parodoje pristatome dalį Žemaičių muziejuje „Alka" saugomų Užgavėnių kaukių, liaudyje vadinamų ličynomis, kolekcijos. Tai meistro Kazio Varnelio (1867–1945) iš Alsėdžių (Plungės r.), liaudies meistro Aniceto Puškoriaus (1911–1994) iš Skaudalių k. (Kretingos r.), liaudies meistro Adomo Kvaso (1924–2017), gyvenusio ir kūrusio Telšiuose bei kitų meistrų kaukės. O taip pat – fotografijos, kuriose Užgavėnių epizodai, užfiksuoti XX a. 3-4 dešimtmetyje.

Būtina išskirti Kazio Varnelio sukurtą septynių Užgavėnių kaukių komplektą. Kaip rašoma V. Valatkos „Žemaičių žemės tyrinėjimai. Knyga II" (2006), Alsėdžių miestelio gyventojas Domininkas Varnelis su dviem kaimynais turėjo Užgavėnių trijų kaukių komplektą, kuriame buvo „Ožys". 1921 m. prieš Užgavėnes susirinkusi grupė karnavalo dalyvių išsikalbėjo, kad Užgavėnių eisenoje su šia kauke yra daug nepatogumų. Geriau būtų, kad visi vaidintų žmogiškus personažus. Čia pat buvo sumanytas septynių kaukių komplektas, kuriame buvo ir netradiciniai Užgavėnių personažai „Laikas", „Angelas" ir „Aptiekorius".

Kaukes iš medžio išdrožė Kazys Varnelis. Jas nudažyti padėjo pusbrolis, viso komplekto sumanytojas Domininkas Varnelis. Drabužiais ir papildomais atributais pasirūpino patys persirengėliai. „Angelas" nešėsi ugninį kalaviją o „Laikas" – kirvį, kuriuos, spėjama, padarė vienas iš pusbrolių Varnelių.

Vaidinimą pradėdavo „Stražnikas", saugojęs visą persirengėlių grupę. Pentinais žvangindamas, kardu mosuodamas jis nuvaikydavo tuos, kurie užkabinėdavo persirengėlius. Pasibeldęs ir įėjęs į trobą, šeimininkų paprašydavo priimti „Daktarus", tuo pačiu nužiūrėdavo, kas troboje būtų didžiausias „ligonis" ir, išėjęs į lauką, tai pasakydavo „Daktarui". Gavę šeimininkų sutikimą, persirengėliai sugužėdavo į trobą. „Daktaras" kalbindavo „ligonį", nustatydavo „ligą", rašydavo receptą, tikindavo, kad nuo šių vaistų „ligonis" tikai pasveiksiąs, prašydavo užmokesčio už vizitą. „Aptiekorius" iš savo kaustyto metalu krepšio traukdavo buteliukus „vaistų", siūlydavo juos pirkti. Tada siūbuodamas visu kūnu į vaidinimą įsitraukdavo „Laikas".

Vedžiodamas kirviu „Gyvenimo knygoje" išskaitydavo, kad „ligonio" gyvenimas jau baigtas. „Giltinė" tvirtindavo, kad jokie vaistai nebepadės, „Laiko" ištarmė nepakeičiama. Galąsdavo dalgį, mėgindavo jo aštrumą. Tada į pokalbį įsitraukdavo „Angelas" ir „Velnias". „Angelas" trepsėdamas mažais žingsneliais, rodydamas ugniniu kalaviju į dangų, aiškindavo apie pomirtinio gyvenimo laimę. „Velnias", šokinėdamas apie „ligonį", piešdavo jam pragaro linksmybes. „Angelas" ir „Velnias" pradėdavo varžytis dėl būsimo „numirėlio" sielos, imdavo tampyti „ligonį". Tada „Giltinė" tardavo savo „paskutinį" žodį, kad „ligonis" galįs išsipirkti arba pinigais, arba vaišėmis. Dažniausiai išpirkos prašydavo pinigais. „Ligonis" puslitį arba litą įkišdavo į „Velnio" nešiojamą skardinę. Pamatęs, kad piniginė išpirka gauta, „Stražnikas" persirengėlius išvaikydavo iš kambario, atsiprašydavo už nemalonumus ir pats išeidavo. Tuo tarpu „Velnias" stengdavosi iškrėsti kokią išdaigą jau lauke esantiems susirinkusiems žiūrovams.

Virtuali paroda parengta naudojantis Žemaičių muziejaus „Alka" Liaudies meno rinkinio (kuratorė vyr. muziejininkė Vida Rimkuvienė) ir Fotografijos rinkinio (kuratorė vyr. muziejininkė Nijolė Laukytė) eksponatais. Parodą parengė ir virtualioje erdvėje įgyvendino muziejininkė–skaitmenintoja Loreta Norvaišienė.