Papuošalai iš praėjusio šimtmečio

Papuošalas – kasdienis aksesuaras, paveldėta šeimos relikvija, tautinis manifestas, statuso simbolis. Visais laikais moterys, puošdamosi, ieškojo grožio, savitos išraiškos ir asmenybės atspindžio. Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities ir liaudies meno kultūros vertybių rinkiniuose saugoma XX amžiaus papuošalų kolekcija, atskleidžianti to meto mados tendencijas: segės, auskarai, karoliai, grandinėlės, pakabukai, apyrankės, dirželis.

Tarpukario Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, papuošalai turėjo savitų tautinių bruožų, išlikusių iki šiandien: saulučių, žalčiukų, gyvybės medžio elementų. Kol pramoninė juvelyrika dar nebuvo paplitusi, papuošalai buvo kuriami amatininkų rankomis iš sidabro, gintaro, stiklo karoliukų ir emalės. Gintaro papuošalai iki šiol yra mūsų tautos kultūrinės tapatybės išraiška. Europietiškos mados banga į tarpukario Lietuvą atnešė geometrinius, simetriškus papuošalus ryškiais perlamutro, onikso, aukso ar jų imitacijų akcentais.

Sovietmečio papuošalų estetiką formavo ekonominiai suvaržymai ir masinės gamybos diktuojamos tendencijos. Taurieji metalai ir brangakmeniai buvo reta ir brangi žaliava. Universalinės bei specializuotos suvenyrų ir papuošalų parduotuvės siūlė melchioro ar aliuminio, rečiau – sidabro ar aukso papuošalų, laikytų prabangos preke, o ne kasdienybe. Norėdamos atrodyti madingai, moterys rinkosi gamybinių kombinatų ir rankų darbo meistrų kurtą bižuteriją – nuo spalvingų plastikinių segių iki gintaro imitacijos karolių. Nagingesnės – iš įvairių medžiagų pačios kūrėsi papuošalus. Esant galimybei, jų parsiveždavo iš kitų šalių. Kopijuojant vakarietišką mados stilių, paskutiniais XX a. dešimtmečiais visuomenėje išpopuliarėjo masyvios segės, auskarai „klipsai“, gaminami iš pigių bižuterinių medžiagų.

Sovietmečiu juvelyrų veikla buvo draudžiama, tačiau meistrai, prisitaikydami prie apribojimų, kūrė papuošalus iš visko, ką tik galėjo gauti. Muziejuje saugomos vyriškų marškinių rankogalių sąsagos, pagamintos iš Lenkijos ir carinės Rusijos sidabro monetų, į apyvartą išleistų 1821–1824 ir 1865 metais.

Ypač populiarūs buvo gintaro papuošalai. Juos gamino vienas didžiausių gintaro apdirbimo centrų sovietmečiu – Palangos Gintaro kombinatas, anksčiau vadintas Palangos artele „Lietuvos gintaras“. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma tautodailininko, juvelyro, gintaro meistro Antano Griciaus papuošalų kolekcija, sukaupta juos perkant turguose ar iš tautodailininkų. Unikalius dirbinius galima buvo įsigyti iš meistrų, kurie patys rinkdavo gintarą pajūryje ir kūrė papuošalus rankomis.

Virtuali paroda „Papuošalai iš praėjusio šimtmečio“ kviečia pasidairyti, prisiminti, atrasi, palyginti su šiandiena retai lankytojams pristatomas Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas praeities estetikos, išraiškos ir asmeninio stiliaus detales.